Balandžio 5 dieną būrelis studentų išsiruošė aplankyti vaikų, besimokančių “Rasos” specialiojoje mokykloje. Šie įvairaus amžiaus vaikai yra su skirtingais intelekto sutrikimais – kai kurie skaito ir rašo, o kiti net kalba labai sunkiai. Tačiau visi labai džiaugiasi sulaukę svečių. Aš pas juos lankiausi jau antrą kartą, tad žinojau ko tikėtis, bet meluočiau sakydama, kad su jais yra lengva – kai kurie berniukai yra tiesiog išdykę ir iš kiekvieno prašo kramtomosios gumos, o štai, pavyzdžiui, viena mergaitė vis kibosi į ranką ir kas dvi minutes klausė: “Ar dar būsi čia”. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Kelios merginos iš MIF SA Socialinio komiteto,kurios viską ir derino su mokykla, pripūtė krūvą balionų ir užkabino juos ant platikinių pagaliukų. Net neįsivaizduojate, koks tai buvo turtas! Dar tarpduryje balionai iš mūsų buvo paimti ir išsidalinti, po pusvalandžio visi buvo susprogdinti ar paslėpti, o tada prasidėjo kova dėl pagaliukų. Na o mes, apsipratę su šurmuliu ir dėmesiu, žaidėme susipažinimo žaidimą – kiekvienas (ir vaikai, ir svečiai) turėjo atsistoti ir trumpai papasakoti apie save. Studentai nebuvo labai originalūs – dauguma mėgsta muziką ir mokosi MIF’e, o vaikai (kurie nesigėdijo kalbėti) pasigyrė, kad klauso mokytojų, moka rašyti, o vienas net užtraukė dainą.

Dalis muzikantų ir vokalistų buvo pasiruošę vaikams parodyti kelias dainas iš būsimos roko operos “Amžinoji žiemos sesija”. Žimoma, šių vaikų dėmesį ne taip lengva prikaustyti – kuris nors vis kalbėj ar žaidė su balionu, o po to beveik visi nubėgo prie Roberto su filmavimo kamera. Po to pagal planą visi turėjo dainuoti vaikiškas dainas, tačiau iškilo sunkumų, nes, pasirodo, roko operistų ir vaikų skoniai ir žinomas repertuaras truputį skiriasi 🙂 Situaciją gelbėjo Deividas (vienas labai aktyvus vaikas), kuris ėmėsi mušti “djembe”, tad prisijungus gitarai ir saksofonui, gavosi visai puiki muzikinė improvizacija.

Po to vaikams atėjo pietų metas, tad mes buvome palydėti iki durų ir išbučiuoti. Palikus vaikus apima dvejopas jausmas – gal dėl to, kad gyvenimas ten taip skiriasi, gal dėl ir įtampos, tik išėjus iš mokyklos atrodo, kad ten buvome prieš kelias dienas. Kita vertus, po bendravimo su vaikais taip nebesijaudini dėl kasdienių smulkmenų ir pradedi džiaugtis mažais dalykais. Tikiuosi, kad tokie šeštadienio rytai naudingi ne tik vaikams, bet ir studentams. Taip pat tikiuosi, kad kai kitą šeštadienį eisime į vaikų namus, vaikinai su pučiamaisiais pabus su visais truputį ilgiau 🙂