Lai aukuro dūmai kyla,
Auką priimti meldžiu
Jėgu išdidžių…

Atnešu sesijos širdį,
Dvasią kviečiu amžinų
Egzaminų.

Tik pažiūrėkit, juk aš sakiau –
Ragana ji, o gal dar blogiau!
Turim(e) nutraukt jos pragaištingą procedūrą…

Jeigu tik sesija prasidės, niekas jos sustabdyt negalės,
O tai daug blogiau
Už dalybą iš nulio!

Nedrįsk taip kalbėt(i)…

Kur jūs moterys, vyrai?
Gal atskubėjot sutikti
Savo lemties?..

Kai žemėj sesija vyraus
Jumis pasirūpins vampyrai,
Broliai nakties.

Mirs ji tada ir tiktai tada
Kai pavirs pelenais lauže
Neškite griečiau papuošalus didžiūnei:
Žarijų batelius ir liepsnų karųną.

Duokim sviesos –
Dukrai tamsos
Laužas liepsnos!

Duokim liepsnos –
Dukrai tamsos
Tvarka liks sena,
Tvirta, amžina!


No-riu drau-go!

Nes man taip liūdna čia vienam
Vienam, vienam.
Draugų nėra šalia,
Nėra šalia.
Pikti aplink mane,
Aplink mane.
Nemėgsta jie manęs,
Tiktai manęs!

Taip liūdna čia vienam,
Vienam, vienam.
Draugų nėra jokių,
Nėra jokių.
Pikti veidai aplink,
Visur aplink.
Nemėgsta jie manęs,
Tik vien manęs!

Patikėti negalėjau:
Pelenais, kur
Lekia šuorais pavėjui,
Tapo jau mana mama.

Ją mylėjau ir žinojau,
Kad padės ji,
Ką aš, nesvarbu, darau.
Liūdna man be mamos,
Kas dabar mane globos?

Pasistenk neliūdėt,
Reikia pradėt,
Reikia širdies,
Pelenuos ji gulės!
Monstrą užbaigsiu,
Širdį jam įteiksiu,
Mylėsiu ir žaisiu,
Nuo vienatvės pasveiksiu!
„Kvailas, blogas“, –
Man važiuoja stogas!
Taip kaimiečiai sako,
Jie visai nukvako,
Stovi su šakėm,
Kruvinos akys.
Raganą sudegino
Kaip kirminą ant žvakės,
Švyti, šviečia,
Kas mane kviečia?
Kažką pelenuos
Ten paslėpė kaimiečiai!
Širdį gal!
Bet ne, nežinia, reik patikrint pirmiau,
Gal ten tik balana!
Eiti prie laužo.
Eiti prie laužo,
Širdį ten surasiu, prie laužo,
Prie laužo,
Prie laužo,
Prie laužo,
Op, op, op, op, prie laužo,
Op!

Patikėti nenoriu,
Padegėjų
Akis ir veidus dar regiu.
Neturiu daugiau šeimos…

Ko nespėjau aš išmokti?
Paslapčių kokių
Man nespėjo pasakyt?
Liūdna man be mamos,
Kas dabar mane globos?

Ooo!
Ooo!
Kaip gyventi nežinau aš,
Širdyje teliko skausmas…

Čia širdis! Čia širdis!
Čia širdis! Čia širdis!
Čia širdis! Čia širdis!
Čia širdis! Čia širdis!

Čia!

Radom! Radom!
Radom! Radom!
Radom! Radom!

Pagaliau, draugui širdį radau,
Sukonstruot, įmontuot, man pavyks, manau,
Jau greit būsiu su draugu, vėl kartu.
Nebebus jau man taip liūdna dėl piktų veidų (kalbų),
Nei pikti kaimiečiai, nei žiema šalta
Neklius būt laimingu, kol širdis gyva!
Reikia viską parsinešt namo iki išnaktų,
Kad nieks nepamatytų šių mano daiktų,
Parsinešt namo, dalis susikonstruoti,
Draugui širdį į krūtinę įmontuoti,
Galva sukas, širdis man stipriai plaka,
Sunkiai sekas sulaikyti kvapą,
Tai ne (koks) paprastas, įprastas dalykas,
Tik kartą per gyvenimą gali tai gauti už dyką!
Niekas nekliudys man draugą susikurti
Ir naują laužą – meilės užkurti!

O čia gi
Čia širdis! Čia širdis!
Čia širdis! Čia širdis!
Čia širdis! Čia širdis!
Čia širdis! Čia širdis!


Pyktis, neapykanta kaimiečių akyse,
Truputį kitoks aš ir prakeikė jie mane,
Būna, pasireiškia tolerancijos stoka,
Bet nepasiduosiu ir netapsiu jų auka!

Draugą konstravau ilgus metus šiam rūsyje,
Draugą, kad mylėtų ir globotų vis mane,
Draugą, kad man visada padėtų bėdoje,
Vien tik malonumai jam nebūtų galvoje.

Neškit, broliai, širdį,
Skalpelį ir kirvį,
Draugas užkvėpuos, u-u!

Duok man širdį,
Skalpelį ir kirvį,
Draugas užkvėpuos, u-u!

Duok man širdį,
Draugas užkvėpuos,
Man nusišypsos!

Duok man širdį,
Draugas užkvėpuos,
Jis nusišypsos,
Amžinai gyvuos!

Kūnas sukonstruotas jau seniausiai rūsyje,
Trūksta elemento tik krūtinės srityje,
Širdį ten įdėsiu ir kolega užkvėpuos,
Akis staiga atmerkęs man plačiai nusišypsos!

Palaikyki širdį, duok skalpelį ir kirvį man,
Tokiu nauju draugu reikia džiaugtis ne vienam,
Atsargiai su ja elkis, nekratyk ir nepameski,
Nes kitaip kentėti teks ne tiktai man vienam!

Duokit, broliai, širdį,
Skalpelį ir kirvį,
Draugas užkvėpuos, u-u!

Duok man širdį,
Skalpelį ir kirvį,
Draugas užkvėpuos, u-u!

Duok man širdį,
Draugas užkvėpuos,
Man nusišypsos!

Duok man širdį,
Draugas užkvėpuos,
Jis nusišypsos,
Amžinai gyvuos!

Nebe vienas gyvensiu čia,
Draugas bus visad šalia,
Pagaliau kažkas mylės vėl(ei) mane!

Nebe vienas gyvensiu čia,
Draugas bus visad šalia,
Pagaliau kažkas mylės vėl(ei) mane!

Širdį tuoj įdėsime, kolega užkvėpuos,
Mano padėjėjai tuoj jam fleitą dovanos,
Nesvarbu, kad kai kurie jį monstru pavadins,
Svarbiausia, kad jame tyra meilė man užgims.

Sunku patikėti, kad svajonė jau čia pat,
Monstro rezurekciją įvykdysim kaip mat,
Mokslo teoremos man pagimdė naują draugą,
Tobula konstrukcija, jaučiu jos meilės trauką!

Duokit, broliai, širdį,
Skalpelį ir kirvį,
Draugas užkvėpuos, u-u!

Duok man širdį,
Skalpelį ir kirvį,
Draugas užkvėpuos, u-u!

Duok man širdį,
Draugas užkvėpuos,
Man nusišypsos!

Duok man širdį,
Draugas užkvėpuos,
Jis nusišypsos,
Amžinai gyvuos!

Nebe vienas gyvensiu čia,
Draugas bus visad šalia,
Pagaliau kažkas mylės vėl(ei) mane!

Nebe vienas gyvensiu čia,
Draugas bus visad šalia,
Pagaliau kažkas mylės vėl(ei) mane!

Nebe vienas gyvensiu čia,
Draugas bus visad šalia,
Pagaliau kažkas mylės vėl(ei) mane!

Mylės vėl mane!
Mylės vėl mane!

Aš ir vėl laimingas!

Mes abu laimingi!


Žinau, turiu namus,
Kuriuos dabar jaučiuosi saugiai.
Pažint, galiu skaičius,
Rašyt lemas tarsi vienuoliai.

Tačiau turiu minčių,
Kurios naktim miegoti trukdė.
Kaip aš žinot galiu,
Ar tai jau laimė?

Kančia ką reiškia ši?
Kodėl kasdien jaučiu aš skausmą?
Kodėl oda per blyški,
Kodėl kasdien galva man svaigsta?

Galvot, kuo aš sergu
Labai sunku – sukausto baimė…
Kentėt tokiam jaunam
Tikrai ne laimė.

O nežinia kankina vėl!
Kas man padės, pasakys kodėl,
Vienuolių kai pliusus matau,
Numirti aš labai bijau,
Tad vis tikiu – surast galiu
Kitur aš laimę.

Paklaust aš jau bandžiau,
Pačių senų, gudrių vienuolių,
Kodėl kaskart sunkiau
Žinoti ko aš vis noriu.

„Išspręst“ – pasakė jie,
„Lygtis gali ketvirto laipsnio,
Bet tu, tu pats turi
Surasti laimę“.


Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Dar yra lygtis nebaigta.
Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Sesija dar neiškviesta.

Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Dar yra lygtis nebaigta.
Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Sesija dar neiškviesta

Kai danguje mėnulis šviečia,
Vaiduokliu ateinu;
Diena į požemius mane jau kviečia,
Bet (aš) užduotį turiu.

(O) pirmas veiksmas – tau reikia pabėgti,
Šviežio kraujo išgert,
Penkių gigahercų greičiu tu judėsi!

(O) Amžinoji sesija,
Pasaulį ji užlies tamsa;
Egzaminai nepasibaigs {Niekad nesibaigs jie!}
Ir semestro daugiau nereiks!
Tik sesijos širdis viena užgins tą blogį ant visų!

Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Dar yra lygtis nebaigta.
Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Sesija dar neiškviesta.

Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Dar yra lygtis nebaigta.
Eikš sūnau, ateiki čionai sūnau,
Sesija dar neiškviesta.

O monstro to krūtinėje
Kaip diskai sukasi širdis.
Ištrauki ją nagais, dantim,
Nes tai yra vienintelė šaknis.

Ir ritualą galingą įvykdyti
Iki aušros tu turi;
Sprendinį ilgą tu gausi iš karto!

(O) Amžinoji sesija,
Pasaulį ji užlies tamsa;
Egzaminai nepasibaigs
Ir semestro daugiau nereiks.
Tik sesijos širdis viena užgins tą blogį ant visų, taip!.

Eik sūnau.. į kaimą. Išgerk jų kraują – tapsi stiprus. Susirasi stebuklingąją sesijos širdį. Ir užliesi siaubą ant pasaulio. Prasidės.. amžinoji žiemos sesija..


Kraujas!
Aš iš siaubo pakraupus –
Baltas kūnas raudonam klane,
O žaizda kaip rekursinė funkcija skleidžiasi!

Aš regėjau
Kaip spruko niekadėjas, –
Tai barono žvėris, turim jį kuo greičiau sunaikinti,
Nuo blogio reikia apsiginti!

Aš jau sakiau, bet pakartosiu –
Baronas valdo nelabuosius,
Juk ne norminių formų galia,
O tamsybių valia
Monstras žemėje valkiojasi!

Jei jam valią duosim,
Aukų nesuskaičiuosim,
Gal jūs esate buki kaip kampai,
Bet net aklas visai
Mato, kad gali baigtis blogai.

Jeigu tai, ką matai,
iteruos/ gyvuos amžinai,
Kur nuves ši seka
Šiandien jo auka –
Nekalta mergina,
O rytoj gal užpuls jis mane!

(Kerštas!)
Tai ne kerštas, tai gynyba,
(Jam kailį iškaršim!)
Viskas žemėj turi ribą,
Frankenšteino žvėris
Mums kaip trojos arklys,
Bet šią bėdą išspręs ugnis!

Einam,
Padainuosime jam dainą
Apie tai, kaip greičiausiu būdu apskaičiuot kraujo kainą!
Drebėk žvėrie mirtis ateina!


Tavęs aš paprašyti pasitraukti,
Patraukti ranką nuo mana širdis,
Į mano erdvę tu nesibrauti,
Tik šeimininkas man kasyt šlaunis.

Prašau nebūkite toks(ai) nekuklus,
Tarp mūsų nieko tikrai nebus,
Savo kūrėjui ištikima esu,
Su juo visai man nebaisu!

Su nepažįstamais aš nekalbu,
O jūs dar esat toksai baugus,
Geriau palikit mane ramybėje,
Nepriklausau aš jums, deja.

Nors esu vampyras, bet šitą gyvį
Visai juk ne dėl kraujo aš pamilau,
Trisdešimties dviejų bitų gylio
Spalvom pasaulį aš išvydau.

Kai pamačiau tavo kaklo raumenis,
Iškarto paslėpiau iltis,
Stengiaus valdyti (aš) savo elgesį,
Nusižudžiau tavo žavesy!

Sukilo kraujas mano skrandyje pilnam,
Nebegražu man gyvent vienam,
Kartu pabūkime bent trumpai trumpai,
Pasigrožėkim tavais gaurais!

Šiandien tarp mūsų įsižiebė ugnis,
Ir bučiniams netrukdys iltis,
O, mano meile, tu man tokia brangi,
Ir nesvarbu, kad tu nerangi!

Nuo šiol gyvensiu tiktai vien dėl tavęs,
Negaila bus paaukot savęs,
Ir savo meilę tau skleisiu amžinai,
Aš juk tave tik mylėsiu, tave tik mylėsiu, būsiu kartu, juk žinai!


Netgi pagalvot baisu,
Kad pasaulyje tokių
Apgaulingų ir žiaurių
BŪna padarų.

Puola, kerta nelauktai,
Nors atrodo nekaltai.
Jei neatsargus buvai –
Gyvas pražuvai…

Ooooo….

Baitas už baitą, akis už akį –
Kaip mūsų motinos vaikystėje mums sakė.
Žinom kiekvienas šią teoremą,
Taikom(e) sėkmingai ją kiekvieną (mielą) dieną!

Rodos, angelas prieš mus,
Kaip fraktalas įstabus!
Bet jo siautėjimas mus
Varo į kapus…

Jei šis padaras nakties
Liepsnose nesupleškės,
Ciklas amžinas nakties
Greit įsibėgės!

Ooooo….

Baitas už baitą, akis už akį –
Kaip mūsų motinos vaikystėje mums sakė.
Žinom kiekvienas šią teoremą,
Taikom(e) sėkmingai ją kiekvieną (mielą) dieną!

Ooooo….

Baitas už baitą, akis už akį –
Kaip mūsų motinos vaikystėje mums sakė.
Žinom kiekvienas šią teoremą,
Taikom(e) sėkmingai ją kiekvieną (mielą) dieną!


Teismo valanda
Kaltiems ateis,
Motinos vardan
Kerštauti reiks!
Ugnim ją deginę
Patys pajus,
Steko apačioj
Sau grauš nagus!

Aš jums keršysiu!
Aš jums keršysiu!

O, liūdžiu aš,
Trūksta
Meilės jos,
Meilės jos.

Kaip reikia man
Labai
Meilės jos,
Meilės…

Šilumą širdies
Deginot lauže,
Virto pelenais
Monstrė nekalta,
Eksponentiškai
Auga galios man,
Tuoj pajusit jūs
Lėksit pragaran!!!

Aš jums keršysiu!
Aš jums keršysiu!

O, liūdžiu aš,
Trūksta
Meilės jos,
Meilės jos.

Kaip reikia man
Labai
Meilės jos,
Meilės…

O, liūdžiu aš,
Trūksta
Meilės jos,
Meilės jos.

Kaip reikia man
Labai
Meilės jos,
Meilės jos.


Sesija amžiams – ateis –
Pakeisti šį miestą – visai –
Šaknį, fraktalą – naikins –
Ir integralo – neliks –
Iškviest… tu tik gali
Šį amžiną košmarą.
Padaryk, ką turi.

Aš draugo širdį – matau –
Ją pavogti – bandau –
Man neduoda – kodėl –
Mane verčiat – kentėt? –
Vis tiek… bandysiu atgaut.
Amžinos draugystės
Neleisiu sugriaut!

Kvieski sesiją… Dabar.
Iškvieski sesiją… Dabar… Tučtuojau.

Sesijos širdį – padėk –
Ten, kur reikia – stovėt –
Mėnulio – šviesa –
Vos apšviestų– vien ją –
Ir kviesk… Tu pats žinai ką.
Ir Amžinoji sesija
Jau greit – ji bus čia!

Duok man širdį… Prašau.
Paduok man širdį… Prašau. Tučtuojau.

Mirk!

Aplinkui greitai – užtems –
Neliks niekur – skaitmens –
Kaimą klaidos – valdys –
Daug visko – aplink –
Bus… Bus… Bus dar blogiau.
Sesijos košmarai
Nuo šiol kaimą lankys.

Eina sesija… Dabar.
Ateina sesija… Dabar.
Ateina sesija… Dabar. Tučtuojau.

Tučtuojau.


– Aš jums sakau, duokit man širdį!
– Jeigu neduosit jos, aš jums sakau, jeigu jūs man tuoj pat neduosit širdies…

Na ir kas, kas gi bus? Jūs norit (man) pakenkt?
Nebijau juk visai, neturėčiau nusilenkt!
Prašot dingt iš akių, negadint jums dienų,
Atrodau taip gailiai – viskas dėl tos meilės.
Man lemta supūt, sakot, skaičių nemoku,
Sakot, imt ir pražūt! Dingt iš čia?
Baikit, baikit, baikit…

– Paliksit vieną mane besistaipantį gailiai? Prašau, ne!

Kaip labai, neužjaučiat visai
Manęs – aš juk tik prašau, prašau – duokit širdį greičiau!
Kaip negerai, blogai visai, juk kitaip, jau tikrai
Neprikelsiu jo dabar.
Toliau ką gi daryt man,
Būti vienam – ir vienam, ir vienišam?
Be vienintelio, kuris užjaustų…
Taip ir būna –
Aš nekaltas ir be draugo dabar [vienas] čia tūnau.

– Taip, ir kas gi tau belieka? Gali nebent nekęsti jų kiek tik nori.

– Nekęsti jų? Puiku! Nuostabi mintis! Taip ir reik daryti.

Aš jums sakau,
Neišvengs vienuoliai keršto,
Neišvengs!

Aš jums sakau,
Neišvengs vienuoliai keršto,
Neišvengs!

Nebekęsiu aš dabar jų visąlaik
Ir matematikai nuo chemijos vis svaigs.
Mano žiaurių pokštų jau nebeišvengs jie,
Vis trukdysiu jiems aš čia ramiai gyventi

Ir dienų pabaigos, jau greitai sulauks –
Kai baigsiu eksperimentą – išgirsit „kaBUM“ ir šventa
Prieš tai jų visą auksą geležimi paversiu,
Kad elgetom gailiom jie taptų.

Ir tikrai, negaila man jų visai,
Juk jie patys negražiai
Su manim sumąstė elgtis,
Tad kodėl man netiktų jiems pakenkti?


Saulės šviesa tavo veide,
Primena man, kad išauš diena,
Kai vėl pamatysiu, vėl suprasiu,
Jaunystės spalvas iš naujo atrasiu.

Atnešė balandis žinią,
Mūsų širdis nuramino,
Kad ateis, jau greit ateis,
Kad ateis MIDI!

Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.

Ar tu jauti, ar girdi,
Jau artėja lauktoji MIDI,
Ar kada nors, tu čia buvai,
Kur džiaugsmas ir juokas skamba ilgai…

Vieną ritmą plaka širdys,
Vos tiktai, tiktai išgirdę,
Kad ateis, jau greit ateis,
Kad ateis MIDI!

Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.

Mano širdis džiaugsmo pilna,
Nes artėja šventė laukta,
Savo dainoj laimę nešu,
Ateik ir padainuok kartu!
Kartu!

Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.

Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.