Amžinoji žiemos sesija
Idėjinis scenarijus
Anais laikais, kai dar niekas nė negalvojo apie tarpines sesijas ir nebijojo matematikai chemikų, nedideliame kaimelyje gyveno kilminga grafienė. Nemėgo ji gėrio, anei šviesos, anei integralo su matu. Tūnodavo dieną naktį savo rūmuose ir galvodavo kaip čia užginus Amžinąją žiemos sesiją ant visų, kad pasauly beliktų tik tamsa ir blogis. Nebeišauštų niekad semestro aušra, nebesibaigtų niekad egzaminų siaubas, kančia apimtų kaimą ir visą pasaulį. Turėjo grafienė sūnų – jaunąjį grafą Hamiltoną, kuris iš tėvo paveldėjo vampyrišką prigimtį. Apie tai pats sūnus nežinojo, tad ir negalėjo be šviežio kraujo ramiai gyvent: buvo išvargęs ir paliegęs, daug sirgo.
Kas be ko, kaimiečiai grafienės nemėgo. Bijojo jos mistiško paslaptingumo: seniai įtarinėjo raganavimu ir troško sudeginti ant laužo, tik vis pritrūkdavo įkalčių. Tik vienam alchemikui daktarui baronui Frankenšteinui niekas nerūpėjo. Buvo jis šiek tiek išprotėjęs, šiek tiek trenktas, bet labai mokytas mokslininkas ir labai norėjo turėti draugą, o kaimiečiai vis iš jo šaipėsi ir visaip engė – neleido viešai rodytis ir kartu su jais vaikščiot. Paslapčia nuo visų, jis savo rūselyje iš įvairių sudedamųjų dalių kūrė lyg ir žmogų, lyg ir gyvūną – gyvą, bet negimsiantį draugą-monstrą, kuris Frankenšteiną visada suprastų ir niekad neišduotų.
Ilgainiui grafienė, Juodąjį Nusirašinėjimo Mokslą išmananti, sprendimą savo kėslams įgyvendinti surado – gavo Sesijos Širdį – artefaktą, kuriuo galima išsikviesti Amžinąją Sesiją. Ir, vos tik užslinkus pirmajai pilnačiai, vykdė ritualą. Tačiau čia ją pastebėjo kaimiečiai – pričiupo su visais įnagiais ir įkalčiais, nebebuvo jai kaip teisintis, ir sudegino grafienę kaip raganą eretikę ant laužo. Liūdėjo grafas Hamiltonas: verkė ir kentėjo, žiūrėjo, kaip aplink motinos pelenus jau vienuoliai su pliusais vaikšto, traukia nelabąsias šaknis iš sudegintosios. Kas dabar jį vargšą priglaus? Kas slaugys? Nebėr kas namuose lauks, nebėr kas košės pataisys… Reik pas vienuolius eit gyvent, išmokt mokslų, įgaut patirties… Ir apsigyveno vampyras Mirusiųjų matematikų draugijos vienuolyne, globojo ir auklėjo jį vienuoliai–matematikai.
Paslapčia visą deginimo ritualą stebėjo daktaras Frankenšteinas. Iki draugo-monstro užbaigimo jam betrūko tik vienos kūno dalies – širdies, tad, kol kaimiečiai džiūgavo grafienės mirties, o Hamiltonas liūdėjo, nubėgo mokslininkas kapstytis po pelenus – gal dar nebus širdis josios sudegus. Deja, grafienės širdis, aišku, sudegė, tik Sesijos Širdies ugnis neįveikė. Ir pasiėmė artefaktą Frankenšteinas sau, nežinodamas, kokią baisybę namo parsinešė… Parsinešęs atliko dar paskutinius pataisymus… ir pramerkė akis jojo monstras. Džiaugėsi alchemikas savo kūriniu, o ir šis mylėjo savo kūrėją: visur lydėjo, o kadangi kalbėt nemokėjo, tai grojo savo keistus garsus skleidžiančiu instrumentu.
Bėgo laikas, sukosi kietieji diskai… Kaimiečiai gyveno kaip gyvenę, juokėsi iš barono Frankenšteino, visur besitampančio savąjį monstrą, o vampyras-grafas Hamiltonas leido dienas vienuolyne, tik vis nesuprasdavo, kodėl taip jam diegdavo visą kūną, kai vienuoliai matematikai savo pliusus išsitraukę ką nors skaičiuodavo. Kol vieną naktį, kai dangus buvo pilnaties užlietas, Hamiltonui pasivaideno motina – papasakojo koks blogis yra matematikų pliusai, kaip žūtbūt reikalinga Amžinoji sesija, kokio artefakto reik jai išsikviesti ir kur jis yra – pas daktarą Frankenšteiną. Tątai išvydęs bei išgirdęs, nieko nelaukdamas pabėgo Hamiltonas iš vienuolyno.
Supratęs, kad silpnas jis toks dėl šviežio kraujo stygiaus, iš pasalų nudobė nekaltą kaimo mergiotę, kuri, kvailelė, klaidžiojo viena pamiškėje. Išgėręs raudonojo gyvybės vandenėlio, pajuto energijos antplūdį, atsigavo. Sugrįžo jam visos tėvo vampyro jėgos, suprato Hamiltonas kas esąs ir ką dabar galįs.
Nusikaltimų be pasekmių tais laikais irgi nebuvo… Surado kaimo paskalų platintoja vargšelės negyvą kūną ir tuoj pat sukvietė visus kaimiečius. O šie, visur nelabąją jėgą įžvelgią, iškart „susiprato“, jog barono Frankenšteino monstro čia darbas – juk šis negalėjo gimt iš niekur, matyt, nelabosios aibės jį iš tamsos tam ligoniui mokslininkui atnešė! Nusprendė, kad reikia surasti Frankenšteiną ir nubausti jo monstrą.
Tuo tarpu Frankenšteinas, kaip ir dažną dieną, keliavo su savo draugu po apylinkes, ir džiaugėsi gyvenimu. Nežinojo juk jis, kad vampyras Hamiltonas jo ieško dėl Sesijos Širdies, kuri monstro dalimi jau buvo. Ir čia jie trise susitiko. Bloškė neseniai atgavęs jėgas vampyras alchemiką šalin, ir griebė monstrą. Bandė iš jo atimti širdį – artefaktą – bet monstras, matyt, iš didelio susijaudinimo, kad šeimininką puola, ėmė ir užgrojo savąją melodiją. Grafas Hamiltonas nuščiuvo – niekad gyvenime dar muzikos negirdėjo, tik vienuolių matematikų choralą. Susižavėjo grojimu ir grojiku – o ir grožis jo dar neišpasakytas buvo. Atšilo Hamiltono širdis, ir užgimė meilė joje, nebekilo ranka Sesijos Širdies ištraukt iš monstro. Norėjo jis amžinai pasilikti su juo ir klausytis melodijų. Norėjo prieiti ir apsikabinti…
Bet išsigando monstras vampyro artėjančio ir, pasimetęs, nudūmė link kaimo… Nieko nesuvokdamas, norėjo pagalbos kaimiečių prašyt, o čia, pasirodo, kaip tik kaimiečiai jau jo ieško su didžiule neapykanta. Ir monstras – tiesiai jiems į rankas. Griebė visi jį ir, per daug nesismulkindami, kaip ir visus kenkėjus ir eretikus, sudegino. Žinosiąs, mat, kaip kaimo mergiotes pjaut. Juos sekęs vampyras Hamiltonas isiutęs dėl tokio kaimiečių poelgio su jau spejusiu jam į širdį kristi monstru, lygiai taip pat – per daug nesismulkindamas, nubaudė juos ir įvarė visiems baimę ir siaubą, kokio dar niekas kaime nebuvo matęs – juk galingas jau buvo. Nuvijęs kaimiečius, monstro pelenuose grafas rado vienintelį vėlei nesudegusį daiktą – Sesijos Širdį. Sušuko vampyras garsiai, kvietės motiną pagalbos sesiją amžinąją kviečiant. Ir pasirodė grafienė vėlei vaiduoklio pavidalu. Ėmė ji sūnui nurodinėti kaip reik sesiją pradėti, kokius veiksmus reikia atlikti, algoritmą diktavo, o Hamiltonas vykdė josios nurodymus. Parbėgęs paskui monstrą pamišėlis alchemikas dar bandė Sesijos Širdį atimti, bet perniek jo pastangos – vampyras galingesnis buvo ir vis jį nustumdavo šalin. Aplinkui jau temti ėmė, žaibuoti pradėjo, drąsiausi kaimiečiai iš siaubo drebėjo – tuoj sesija amžiams užslinkti turėjo…
Bet juk nebūna roko operų su blogom pabaigom… Artėjant ritualui į pabaigą, kai kaimo likimas jau, rodės, buvo nuspręstas, uždusę į įvykio vietą atbėgo vienuoliai matematikai. Išsitraukę savo pliusus, ėmė jais šviesti, inkrementuoti ir baidyti blogiečius: išgąsdino grafienės vaiduoklį, nuginė Hamiltoną nuo Sesijos Širdies. Vampyras visas šnypštė ir raitėsi, kankinosi, galas jau jam artėjo, kad ir kaip priešinosi; galiausiai, pasitraukė jis iš kovos lauko. O vienas vienuolis, vyriausias iš visų, paėmęs Sesijos Širdį, prabilo kaimui – nuramino: „Nebus sesijos amžinosios, nebijokite, nebebus“. Ir neatidavė Sesijos Širdies vienuoliai net vargšui baronui Frankenšteinui, kad ir kaip jis širdį naujo draugo sukūrimui atgauti norėjo. Pasiėmė ją sau, saugoti matematikos vienuolyno rūsiuose, kur Mirusių matematikų brolijos sielos ilsisi: bijojo vienuoliai, kad vėl bėdą prisišauks kaimas, tokį galingą artefaktą turėdamas. Vėliau išlydė jį ir nuliejo Zigmo Zemaičio biustą, dabar esantį New Garduke. Ir supyko mokslininkas Frankenšteinas ant vienuolių matematikų. Prakeikė juos ir pasislepė savo irštvoj. Nuo tų laikų ir nekenčia chemikai matematikų, o matematikai – chemikų. O kaimiečiai, atsikratę vampyro, šventę savam kaime pradėjo…
Bet čia, vidury linksmybių, įsiveržė vėl vampyras į aikštę! Pasirodo, nenugalėjo jo visiškai vienuoliai, o atsigavo jis, vėl grįžo siaubą visiems įvaryt. Išsigando baisiausiai vėl visas kaimas, negi vėl teks kentėt, negi vėl teks raudoti… Ir vėl vienuoliai, šį kart tik greičiau, atskubėjo. Išsitraukę pliusus ir vėl nugalėjo. Vampyras nusilpo, ant žemės gulėjo, čiupo kaimiečiai, ant laužo paguldė… Supleškėjo didis niekadėjas. Šį kart pabaiga, nebegrįš niekada piktas grafas. Su šia gaidele, baigiu paragrafą.
