Nenumaldomai artėjant darbų kulminacijai, smalsuolių komanda vis dar šmirinėja tarp tų, kurie kaip bitutės įnirtingai ruošiasi didžiajam renginiui. Šį kartą pro mus nepraslydo viena įdomiausių renginio pusių – užsukome paplepėti su kostiumus rengiančiomis, siuvančiomis ir kuriančiomis panelėmis.

Kostiumininkės prisiima didžiulę atsakomybę už tai, kaip visi atlikėjai atrodys renginyje, tačiau jų grupelė nedidelė – būrelis šiek tiek kintantis, bet pagrindas tas pats jau beveik 4 metus, t .y., 2-4 žmonės.

Keletą paslapčių apie RO kūrimo procesus atskleidė Aušra (ji atsakinga už scenografiją ir kostiumus). Aušra papasakojo,  nuo ko prasideda jos grupės darbas – pirmiausia yra sugalvojamas bendras konceptas, suderintas su režisieriais ir dekoracijų vadu. Tada nusprendžiama, kokia bus darbų stilistika (pvz., remiamasi laikotarpiu), spalvos ir pan.

Labiausiai darbas kostiumininkių avilyje užverda tada, kai prasideda scenografijos meet‘ai – tada, kai daugiau mažiau aišku, ką reikės daryti. Būna, kad idėjų kostiumams turi visi, tačiau kartais nebūna nieko. Retai pavyksta 100% įgyvendinti idėją, nes sunku rasti reikiamų audinių, keičiasi režisūra, dar koks nors „biesas” sutrukdo. Kai viskas sugalvota, piešiami eskizai, derinamos spalvos ir varoma ieškot medžiagų. Čia yra sunkiausia dalis: „biudžetas ribotas, audiniai brangoki, tai reikia nemažai pavargt, kad surastume ir reikiamą spalvą, ir faktūrą, be to, visa tai dar turi būti nebrangu. Dėl modelių – kartais tenka ieškoti iškarpų žurnaluose arba pačios darbininkės iš akies kokį vieną kitą kombinezoną sukerpam. Tada dar 10 kartų viskas keičiasi, derinama, nes jeigu tam tikroje scenoje bus vienas vokalistas, o kitoje masofkė, tai reikia labai priderint ryškumą (t. y. kad pagrindiniai žmonės būtų margesni, matomi, o masofkė būtų vienodesnė), šitai suderinti taip pat nelengva“, pasakoja Aušra.  Nelengva. Dar prie kančių ir skausmų galime pridėti režisūrinius bajerius (netyčia atsiradusius pakeitimus) ir choreografines įmantrybes: šokėjams kostiumai turi būti patogūs ir nevaržyti jų kūlvirščių ir špagatų.

Aušra atskleidžia paslaptį: „Aš labai myliu šokėjus, bet ne tada, kai reikia juos aprengt.“  Kartais užtenka pamatyt žmogų ir jau galima jam kažką pasiūti. Paskui dar keletą kartų vyksta primatavimai ir pašlifavimai. O tada reikia priimti visus gerus ir blogus komentarus ir klausimus: „Kodėl čia balta? O kodėl ne juoda? O kodėl čia trumpa/ilga? Pilka spalva netinka prie mano akių..“ ir pan. Todėl viskam reikia turėti subtilią interpretaciją, kad visi liktų laimingi ir smagūs. Kartais reikia neįtikėtino susitvardymo ir valerijono.

Be viso to, kad visi atrodytų tinkamai, šių žmonių būrelis ieško grimerių, šukuotojų, derina visą sceninį įvaizdį ir dar ieško batų.. Batai yra blogis, su jais vis bėdos.

Siuvimo pirty-rusy-dirbtuvėse linksma visad būna, groja vienintelė veikianti radijo stotis arba muzikantai už kelių sienų, todėl idėjos bei entuziazmas, kartais ir šizofreniškos apraiškos dėl nuovargio taškosi į šalis. All in all, kostiumerių darbas sunkus ir alinantis, ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti: reikia baisiai didelio noro ir dar baisiau – daug dirbti.

Tačiau dažnai nutinka įdomių nuotykių. Pavyzdžiui, merginoms tenka vienai ant kitos siūti drabužius, nes manekeno niekas nedavė. „Kartais apsivyniojam gabalą medžiagos ant savęs ir nusprendžiam, kad su tokiu “houte couture” laisvai patektumėm į “Mados infekciją” – juokauja kostiumininkės. Po ilgo darbo valandų pasitaiko ir linksmesnių replikų RO dalyviams: „Kokie jie vienuoliai, jeigu ‘salto’ daro (mąsčiau, kaip aprengt vienuolius, kad jie atrodytų kaip vienuoliai ir kad gink die nepasikeltų sutanos ir nepasimatytų jų tikrieji veidai dėl įstabios choreografijos, kurią aš labai mėgstu)“.

Štai toks – varginantis, ilgas, kantrus, įdomus, sunkus, šmaikštus – verda gyvenimas kostiumų dailininkų, dizainerių, kūrėjų avilyje.