Iki finalinio pasirodymo liko nepilnos keturios savaitės, tad atėjo laikas apsakyti visą varginantį, sunkų ir tuo pačiu linksmą triūsą repeticijose. Žinoma, jos vyksta jau ne pirmą savaitę, tačiau šios, savaitgalinės repeticijos, išsiskiria iš kitų: pamažu ruošiamasi scenas, it mažas mozaikos daleles, sujungti į darnią visumą.

Išaušus ankstyvam sekmadienio rytui (studentiškais laiko standartais – tai dešimta valanda), kūrybinė komanda sugužėjo į pagrindinę repeticijų salę. Veidai kiek apsiniaukę, akys užmiegotos, tačiau iš judesių matyti – kupini energijos. Pirmiausia šokėjai, aktoriai ir atlikėjai savo pasirodymus gludino atskirai, tačiau tuojau po poros valandų susirinko GMF didžiosios aulos scenoje, kur pagrindinės Roko operų repeticijos vyksta jau eilę metų.

Tiesa, jeigu sakyčiau, kad visi iki vieno buvo susikaupę ir rimti – meluočiau. Dalyviai tikrai nepraleido progos irpakvailioti: per salę nuolat aidėjo šurmulys, juokas, stebėtojų komentarai, fotoaparatų blyksniai ir trenksmai po energingų suktukų ar saltų.

Kadangi laiko lieka vis mažiau, tad ir ore tvyrančios nuotaikos itin įvairios. Vieni kiek atsipalaidavę, kiti  įsitempę – bando įsiklausyti, pajusti ir pastebėti spragas. Atlikėjai kartojasi žodžius, nuolat tyliai niūniuoja ar mėgina naujas veido mimikas. Šokėjai juda vis sinchroniškiau, o režisūrinė komanda intensyviai mosuoja rankom, bara, giria, džiaugiasi ir pyksta. Kiekvienas turi savų pastebėjimų, naujų minčių, idėjų, į kurias stengiamasi įsiklausyti ir jas tuojau išmėginti. Tik saulei leidžiantis veiduose atsiranda rimtis, ir lengvas chaosas pradingsta. Imama džiaugtis aiškiai matomu rezultatu.

Neįtikėtina, kokia pažanga yra daroma su kiekviena diena. Nors nieko keisto – juk dirbama iki paskutinio prakaito lašo arba kol neišvaro piktos tetos. Naujoje Roko operoje tikrai nestigs užvedančių kūrinių ir kovingos Viduramžių nuotaikos – pati girdėjau ir mačiau! Tad laukiam tolesnių repeticijų ir, aišku, naujų blog‘o įrašų.