Priedainis: Aš myliu dailius skaičius,
matematinius veiksmus,
bet labiau myliu žvilgsnius,
ovacijų šūksnius – aš teatro žmogus!
Gausybė dalykų čia įdomių,
mokomės mes iš matematikų žymių.
Įstojęs į Mif’ą turi būt stiprus,
suprast ir įveikt integralinius ryšius!
Priedainis: Aš myliu dailius skaičius,
matematinius veiksmus,
bet labiau myliu žvilgsnius,
ovacijų šūksnius – aš teatro žmogus!
Žmogus kaip lygtis,reik atrast savo X,
išgirst ko labiausiai geidžia tavo širdis.
Svajonę turiu vaidinti teatre,
scena tai ta vieta kur traukia magnetu mane!
Priedainis, priedainis, priedainis…
(Kristina Vrubliauskaitė)
1 posmas:
Aktoriaus purvini keliai,
Jais eina veltėdžiai ir kvailiai
Didžiausią kvailystę pasakei –
Pažeminti tėvą sumanei
Proto teatre nereikia
Paklausyk tėvo vaike.
Sek Žemaičių pėdomis,
Algebra tavo ateitis!
2 posmas:
Bet kokie judesiai
Yra funkcijos ar jų vaikai.
Objektai ir veiksmai
Tai aibės ir jų atvaizdai.
Aksiomos ir teoremos –
Pagrindas bet kokios sistemos.
Matematika tai kalba,
Kiekvienam mokslui ji sava.
1 priedainis:
Jos niekas nepakeis
2 priedainis:
Hmm… Hmm… Karalienė visų mokslų
(Agnė Reklaitė)
Chi, psi, miu ir tau
Akyse man liejas jau
Tė-ėve, tave nuvyliau
Bet tai prigimty
Ne man tie integra-alai
Tė-ėve, tave nuvyliau
Scenos jaudulys
Tė-ve, tai man užgynei
Teatro šviesoje
Siela atgyja
Tėve, tai man užgynei
Scenos jaudulys –
Mano pilnatvė
Tėve, tai man užgynei
Būti tuo, kuo noriu
Tėve, tu man užgynei
Būti, kuo svajoju
Tu man tai užgynei!
Bėgsiu aš iš čiaaaaaaaaaaaaaa!..
Į teatrąąąąąąąąąą!..
(Justinas V. Daugmaudis)
Į vietas!
Miestelėnai jie yra, pasitempę visada.
Reikia dar ir varžovų gerų, štai Mimai – priešai bus jų.
Ar jūs matot, ar jūs matote jį, pažiūrėkit – tai žmogus statula.
Na ir galiausiai – primadona – teatro šio pažiba.
Pr.
Ateiki čionai greičiau,
Tą patį ir tau sakau.
Ir klausykit toliau,
Nekartosiu daugiau,
Sustokite taip abu.
Ei, iškelkite ginklus,
Tai dvikova jūsų bus.
Negi tu nori viska sugadint, pats laikas susiimt,
Nevėkšlos visi jūs ir tinginiai, nevykėliai nelemti,
Ko tu stovi, eik vaidint greičiau, nelauksiu tavęs daugiau.
Mano spektaklis – ne juokas tau, reikalai tai rimti.
Darkart!
Pr.
Darykit ką aš liepiu,
Nejaugi tai taip sunku.
Kas taip gali vaidint?!
Kas taip gali vaidint?!
Už ką man tokia kančia?
Ei, iš scenos dink greičiau,
Kantrybės daugiau nėra!
Hei!
Darykite taip kaip aš,
Darykite taip kaip aš,
Darykite taip kaip aš,
Darykite taip kaip aš,
Ooo, darkart!
Šitas teatras puikus, kito tokio niekur Žemėje nebus,
Pasistengsim, padirbėsim, sužavėsim ir apstulbinsim visus,
Jeigu norit tikrą meną išvyst, nustebinsim mes jus lengvai,
Ir abejingų neliks tikrai – mes darbą savo dirbam gerai.
Pr.
Darykit ką aš liepiu,
Nejaugi tai taip sunku,
Pasistenkit labiau
Ir vaidinkit geriau,
Darykite taip kaip aš!
Ei, ar klausot jūs manęs?!
Darykite taip kaip aš!
Darkart!
Štai taip!
(Eglė Ignatavičiūtė/Indrė Arlinskaitė/Žilvinas Ledas/Šarūnas Ledas)
Aplodismentai, gėlės, bernai –
Geriausioms aktorėms ir to mažai.
O ko čia maivos Malvina šita,
Galvoja, kad vietos jai teatre yra.
Bet nepavyks tau mums prilygti niekada,
Geriausios esam, o tokioms kaip tu čia ne vieta
Sėsk ant šluotos ir varyk į MIFą tu verčiau
Skaičiuoti – ne vaidinti – tau sekasi geriau
Ir negrįžk tu į teatrą niekada daugiau
Sėsk ant šluotos ir varyk į MIFą tu verčiau
Skaičiuoti – ne vaidinti – tau sekasi geriau
Nes tik mėmė tu, ne mimė! Dink iš čia!
Neapgins tavęs tėtušis čia,
Verta tik mūsų talento šita scena
Prieš mus esi dulkė tik menka
Ir jei liksi čia, tu būsi mums auka.
Ir nepavyks tau mums prilygti niekada,
Geriausios esam, o tokioms kaip tu čia ne vieta
Sėsk ant šluotos ir varyk į MIFą tu verčiau
Skaičiuoti – ne vaidinti – tau sekasi geriau
Nes tik mėmė tu, ne mimė! Dink iš čia!
Sėsk ant šluotos ir varyk į MIFą tu verčiau
Skaičiuoti – ne vaidinti – tau sekasi geriau
Nes tik mėmė tu, ne mimė! Dink iš čia!
(Inga Alenskaitė)
(ŽS:)
Sakyki, mergyt,
[Ar] nuskriaudė tave labai?
Laikykis, mergyt,
Negali būt juk taip blogai.
Dar ateis diena,
Kai pasieksi tu žvaigždes.
Todėl laikykis, būk stipri,
Aš tikiu, kad tu gali.
Pried.
(ŽS:)
Neklausyk, ką sako tau kiti,
Žmonės būna net labai pikti.
Juk kažkur tikrai žmogus yra,
Visad palaikysiantis tave.
(ŽS:)
Tik būki atkakli,
Visiems parodyk, ką gali.
(Dzeta:)
Bet man jau taip sunku,
Rodos, nėr daugiau jėgų.
(ŽS:)
Savim tikėk labiau,
Kitus įtikink pagaliau,
Kad tu gali; (Dzeta:) Kad aš galiu!
(Abu:) Galim mes abu kartu.
Pried.
(Abu:)
Nesvarbu, ką sako mums kiti,
Žmonės būna net labai pikti.
Juk yra žmogus visai šalia,
Toks, kuris kartu bus visada.
(Dzeta:)
Tik dėl tavęs aš supratau, kad verta stengtis.
Viską vėl šviesiau matau
Ir už tai dėkoju tau.
(Abu:)
Mes abu kartu,
Visad vienas su kitu
Ir skaičiuosim, ir vaidinsim,
Ir pasaulį vėl pažinsim.
Pried.
(Abu:)
Nesvarbu, ką sako mums kiti,
Žmonės būna net labai pikti.
Juk yra žmogus visai šalia,
Toks, kuris kartu bus visada.
Toks, kuris kartu bus visada…
(Šarūnas Ledas)
Ponios ir ponai, atvyko Primadona!
Visi sukluskite, visi sukluskite…
Štai ji jau čia, mūsų Primadona
Štai ji jau čia, mūsų Primadona
1. Kaskart man atvykus suklūsta visi,
Pribėga, paduoda vandens,
Sakau: “Tikrai? Vandens? Šampano man atnešk!“
Pried:
Matote ryškiausią žvaigždę,
Talentingoji dama.
Atpažįstat garsią deivę:
Dieviškoji Primadona!
Br. Iš tolo ją sutinka minia,
Ošdama!
Iš tolo ją sutinka minia!
2. Po kojom man krenta gerbėjų būriai,
Meilę reiškia jie prabangiai:
Sidabriniai auskarai, perlų vėriniai…
Pried:
Repo dalis:
I: Aš sakau jums, žinau ją jau seniai,
Geriausia aktorė tikrai- vaidina tobulai;
Kai ji uždainuoja, visi dievai nutyla,
Net laikas sustoja, kai ji prabyla!
II: Pamiršai! Ji ne iš šio pasaulio,
Jos grožis spinduliuoja toliau nei saulė,
Pažiūrėk kaip ji šoka, nieks taip nemoka,
Užlipus jai ant scenos darosi karštoka!
Ją pamatyk bent kartą, ir įsidėmėk šį vardą
III: Jūs parepetuokit, dar daugiau padirbkit,
Nors manim nebūsit, Primadona reikia gimti.
Jei norit sužinoti, ką galiu parodyt,
Visa tai Premjeroje…
Primadona…. Primadona….
3. Kai aš vaidinu, arena pilna,
Klykia iš džiaugsmo visi,
Ir net kai baigias scena, girdisi minia:
Dar- dar- dar!
4. Mano šlovė tapus legenda,
Žemėj tokia aš viena.
Užtenka sykį pamatyt- pamiršt nebegali:
Dar- Dar- Dar!
(Aušra Lauraitytė)
Daug pretendenčių, bet man vis neramu
Ir kas gi šią lygtį išspręsti padės
O ką pasirinkti, nuspręsti taip sunku
Ir gaila savęs, kiekvieną sekundę aš tiktai stebiu
Ir pamažu širdyje nerimstu
Jei pabandyčiau aš, jei būtų šiek tiek drąsiau
Nenoriu pasilikti nuošaly
Jei pabandyčiau aš, jei būtų nors kiek drąsiau
Juk svajonių žlugdyti negaliu
Aš nebelauksiu ir nepasiduosiu
Ką galiu, jiems parodyt privalau
Ir jeigu jie mano, kad moku tik skaičiuoti
Tegul leidžia man vaidint – aš juk galiu geriau!
Ir kam atgal dairytis, kam tiek klausinėti
Nežinau, kodėl man neleidžiat?
Kodėl?
Ar tik ne sapnas tai, ar gali tai būt tiesa?
Svajonė išsipildė pagaliau
Jau išspręsta lygtis, įrodyta teorema,
Nes geriausią atsakymą radau.
Būsiu aš puikiausia primadona
Ir jau niekas manęs nesulaikys.
Sunku net patikėti
, bet aš vaidinu.
(Giedrė Čepukaitė)
Kur ji dingo, kur pabėgo, ką daryti
Jūs niekingos teatro žiurkės, atsakykit
Aš žinau – tai jūsų darbas – nesiginkit
Tai jūs dėl to kalti – aš tuoj visus čia išvaikysiu
Dykaduoniai jūs, kvailiai, ką jūs išmanot
Plaunat smegenis vienturtei dukrai mano
Nelaimingi jūs menkystos, ar nematot
Giminei Žemaičių nereikia teatro
Kam vaidint, jeigu galima skaičiuoti
Pasaulį reik suintegruoti
Nuo jūsų kvailių išvaduoti
Vien tik matematika mums leidžia egzistuoti
Pr.:
Ji kaip ir aš, ji kaip ir aš, ji kaip ir aš bus (3x)
Aš sakau jums – matematikė bus Dzeta
Kur ją slepiat, kur ją laikot, atsakykit
Aš visus tuoj išvaikysiu
Nesibaigs šitas cirkas geruoju
Dar ilgai nepasiduosiu
Teatre intelekto daug nereikia
Pigiais apžavais čia viskas veikia
Šituo melu Dzetą šeriat
Ir iš doros kelio ją jūs vedat
Kur Dzeta, klausiu aš dar kartą
Į nulį [pa]versiu jūsų tvartą
Palaukit kol aš jus nutversiu
Galvos lėks, kai tik aš įvesiu tvarką
Pr.
Paklausyk, ką darai, ar nesupranti
Tai ne tau, ne tai tavo ateitis
Matematika – tai tavo prigimtis
Ko tave mokiau pamiršti tu negali
Skaičius iškeist į veidmainystę
Juk tai – neregėta kvailystė
Negali tu šitaip pasielgti
Giminę tu turi savo gerbti
Juk Žemaičiai – tai protai didingi
Išdidžiai jų biustai spindi
Garbė šiai šeimai priklausyti
Kaip gi tu gali to atsisakyti
Pr.
Tinginiai jūs, pasitraukit man iš kelio
Matematikam nereikia jūsų melo
Smegenų, žiopliai, neturit anei gramo
Jau bloga man nuo šito silpnapročių parado
Dykaduoniai jūs, kvailiai, ką jūs išmanot
Plaunat smegenis vienturtei dukrai mano
Nelaimingi jūs menkystos, ar nematot
Giminei Žemaičių nereikia teatro
Kam vaidint, jeigu galima skaičiuoti
Pasaulį reik suintegruoti
Nuo jūsų kvailių išvaduoti
Vien tik matematika mums leidžia egzistuoti
Pr.
(Eglė Ignatavičiūtė)
Kodėl, kodėl?
Kodėl negaliu, juk beveik buvau
Ir kodėl taip sunku aš nežinau
Kankina neviltis, jaučiu tuoj išprotėsiu
Negaliu patikėt, už ką likimas baudžia…
Juk visada svajojau būt tarp teatro sienų, o ne kur kitur
Kodėl, Kodėl?
Kodėl manęs nesupranta nieks
Ir net nenori pabandyt suprast?
Tėvu nusivyliau ir netikiu niekuom
Tad kam reikėjo tiek svajot, kas dabar esu…
Juk visada svajojau būt tarp teatro sienų, o ne kur kitur
Tai kas beliko man? Vilties nebeturiu
Svajonė sužlugdyta, viską viską praradau
(Giedrė Čepukaitė)
Atėjau pas tave čia
Nes taip, tu man svarbi!
Bjauru, kai nuolat daryti verčia
Kažką kito nei tu vis geidi.
Ar girdi mane tu, Dzeta, Dzeta?
Ar girdi mane tu, Dzeta, ooo Dzeta?
Aš daug aktorių matęs
Sakau drąsiai: tu gabi!
O juk skaičiukus ir teatrą
Susieti tu tikrai gali!
Paklausyk manęs tu, Dzeta, Dzeta!
Paklausyk manęs tu, Dzeta, ooo Dzeta!
Paklausyk, paklausyk, paklausyk, tu gali!
Paklausyk, paklausyk, tu gali, tu gali, tu gali!
Ir žmonės susirinks išgirst
Tavo balso nuostabaus.
Ir žiūrėt atvyks jie
Spektaklio šito mūsų įstabaus.
Juk nenuvilsime
Mes tų visų svečių,
Spektaklis „Dvikova“
Taps puikiausias iš visų!
Paklausyk manęs tu, Dzeta, Dzeta!
Paklausyk manęs tu, Dzeta, ooo taip!
(Žilvinas Ledas)
Mimė – Jis pasirinko, vyrą gausi geriausią patį iš visų
Dzeta primadona – Leisk nusijuokti – ne pirmas jis tikrai, daug mačiau tokių.
Miestelėnė- Gana kalbų – tu skirta ir pažadėta Vadui iš tiesų!
Prišauksi mirtį
Sau ant galvos, kvaily,
Jei stoti drįsi
Prieš mus šitam kely.
Nebus ji tavo,
Dar žingsnį vieną ženk
ir mokama čia bus tavu krauju, ir tu
jau mirčiai nusilenk!
Miestelėnė – Kai mums tu pirštinę metei, vienu mostu parašei nuosprendį šiandieną žūti.
Mimė – Nepasiduosim be kovos mirtinos, su kiekvienu, kas tik kliudo mums.
Miestelėnė – Klausykis mano žodžių, pyktis kelią rodo, gailesčio nebus!
Prišauksi mirtį
Sau ant galvos, kvaily,
Jei stoti drįsi
Prieš mus šiame kely
Nebus ji tavo
Dar žingsnį vieną ženk
ir mokama čia bus tavu krauju, ir tu
jau mirčiai nusilenk!
Miestelėnė: – Bailys esi, pasirodo, jei bijai, čia kaip vyras stot ir susikaut.
Mimė: – Gana kovot, neverta, moteris šita tiek kraujo.
Μimė ir Miestelėnė: Hey! Dar pažiūrėsim, kurie bus bailiai, kai pasibaigs kova!
Prišauksi mirtį
Sau ant galvos, kvaily,
Jei stoti drįsi
Prieš mus šitam kely.
Nebus ji tavo,
Dar žingsnį vieną ženk
ir mokama čia bus tavu krauju, ir tu
jau mirčiai nusilenk!
(Rūta Burbaitė)
(Režisierius:)
Ei, tėvai, ką tu čia darai?
Tau gal truputėlį galvoj negerai?
Įpuolei, lyg čia tavo valda,
Su manierom, matyti, bėda.
Sugadinai šį, spektaklį mano,
Neleisiu tau čia daryt balagano.
Todėl tau iššūkį metu,
Turėsim grumtis, aš ir tu.
(Tėvas:)
Nematau nuostabaus visai čia nieko,
O tiktai grupę kvailių ir pašlemėkų.
Ir ši visa nesąmonė –
[Sme]genų plovimo pramonė.
Todėl vedu Dzetą namo,
Daugiau neterš jai proto joks piemuo.
Pulk, kiek nori, tu man nebaisus,
Suraitysiu čia tuoj aš jus visus.
(Režisierius:)
Atstok, paliki Dzetą čia,
Čia jai vieta.
(Tėvas:)
Tylėk, ir atiduoki ją,
Aš jai – šeima.
(Režisierius:)
Atstok, paliki Dzetą čia,
Čia jai vieta.
(Tėvas:)
Tylėk, ir atiduoki ją.
(Tėvas:)
Vieta ši Dzetai ne ateitis;
Metas atmerkt pagaliau akis.
Turi ji mano pėdomis sekt,
Tik taip jai gali pasisekt.
(Režisierius:)
Šiaip jeigu tu vis dar nesupratai,
Pažiūrėk, nes visiškai nematai,
Kad jai aktorystė patinka labai,
Ir nieks neturėtų uždrausti to jai.
(Režisierius:)
Atstok, paliki Dzetą čia,
Čia jai vieta.
(Tėvas:)
Tylėk, ir atiduoki ją,
Aš jai – šeima.
(Režisierius:)
Atstok, paliki Dzetą čia,
Čia jai vieta.
(Tėvas:)
Tylėk, ir atiduoki ją,
Aš jai – šeima.
(Tėvas, kalbėjimas:)
Nesustabdys niekad,
Nesustabdys niekas
Ir matematikos,
Ir mano jėgos.
(Tėvas:)
Tuoj tau parodysiu,
Tuoj tau įrodysiu,
(Režisierius:)
Aš tau parodysiu,
Aš tau įrodysiu,
(Tėvas:)
Tuoj tau parodysiu,
(Režisierius:)
Aš tau parodysiu.
(Šarūnas Ledas)
Paklausyk manęs prašau
Jau nuo visko pavargau
Nesipykime daugiau
Ne viskas taip, kaip tu manai
Ne vien tik menas visa tai
Čia matematikos gausu
Juk scena, spalvos, judesiai –
Tai skaičiai, kodai ir veiksmai
O teatras – visa tai kartu
Br.:
Liaukimės kovot
Mes stipresni kartu
Pr.: (2x)
Gerai žinau
Kuo būsiu aš
Matematikė teatre
Jūs kovojat dėl manęs
Dėl mano rankos ir garbės
Gyvybę galit paaukot
Bet ko verta šita kova
Kam lieti kraują taip beprasmiškai
Nereik tokios aukos
Dabar tikrai žinau
Iš jūsų pasirinkt
Nei vieno negaliu
Br.
Pr.
Tik tave renkuos
Nes visada tik tu buvai šalia
Tik tavęs ilgiuos
Nes tiktai tu tikrai žinai ką šitas teatras reiškia man
Tik tavim tikiu
Nes tiktai tu mane supratai
Tik tave myliu
Tik tave
Pr.
(Eglė Ignatavičiūtė)
Saulės šviesa tavo veide,
Primena man, kad išauš diena,
Kai vėl pamatysiu, vėl suprasiu,
Jaunystės spalvas iš naujo atrasiu.
Atnešė balandis žinią,
Mūsų širdis nuramino,
Kad ateis, jau greit ateis,
Kad ateis MIDI!
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.
Ar tu jauti, ar girdi,
Jau artėja lauktoji MIDI,
Ar kada nors, tu čia buvai,
Kur džiaugsmas ir juokas skamba ilgai…
Vieną ritmą plaka širdys,
Vos tiktai, tiktai išgirdę,
Kad ateis, jau greit ateis,
Kad ateis MIDI!
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.
Mano širdis džiaugsmo pilna,
Nes artėja šventė laukta,
Savo dainoj laimę nešu,
Ateik ir padainuok kartu!
Kartu!
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo,
Katino jau dienos atėjo,
Nes studentams švenčių reikėjo.a
