Spaliui einant į pabaigą, vienoje MIF auditorijoje įvyko Roko operos šokėjų atranka. Susirinko daug žmonių: kas dalyvauti, kas tik pasižvalgyti, bet visų atėjusių veiduose kaip plaktuku buvo įkaltos šypsenos. Atrodė, kad pradžia jau čia pat, neklydau: už poros minučių šviesos prigeso ir pasirodė režisierius Šarūnas…
Pradžioje savanorių lipti į sceną stigo… ir tik po nedidelio sambrūzdžio pasirodyti išdrįso Adriana. Ji šoko ne viena ir tai buvo didelis viso pasirodymo pliusas. Adrianos partneriui, Ugniui, dar neįpusėjus šokiui, pradėjo iš lėto smukti kelnės. Net nebūčiau pagalvojęs, jog tai suteikia šokiui šiek tiek erotiško atspalvio, jei ne paskutinis šokio etapas, kai Adrianą Ugnius pasodino ant pianino… Pasirodymas sulaukė audringų aplodismentų. Matyt, visiem labai patiko paskutinysis elementas arba baltos Adrianos partnerio trumpikės. Antrieji pasirodė Marius ir Simona: užgrojus muzikai išvydome pietietišką šokį. Tokį pasirinkimą buvo galima nuspėti ir kiek ankščiau, nes merginos plaukuose raudonavo rožė. Pasirodymas buvo išties neblogas, tik publika pasitaikė kiek įnoringa ir neilgai trukus ėmė vis labiau šurmuliuoti bei dalintis įspūdžiais. Trečioji dalyvių pora buvo Laura ir Kristina. Jos atrodė gana ryškiai: balti marškiniai, raudoni kaspinai ant kaklo ir juodos kelnės. Jos buvo pastatę choreografiją atlikėjo Manto dainai „Čiuožki“. Ir ką gi aš galiu pasakyti: nieko perdėm įmantraus, bet žiūrėti buvo linksma, tikrai nespėjo atsibosti. Ketvirtieji – Dovilė ir Karolis – buvo pasipuošę lietuviškais tautiniais kostiumais. Šokis prsidėjo valsu, vėliau nuotaika kito ir šokis tapo panašus į liaudies žaidimą „Šiaudų batai“. Poros vaidyba buvo nepriekaištinga.