Roko operos repeticijas, susirinkimus lanko keletas žmonių, kurie nėra nei šokėjai, nei vokalistai, nei dekoracijų kūrėjai ar pan. Jų tikslas kitoks – stebėti viską iš šalies, aprašyti savo pastebėjimus, išgyvenimus. Supažindinti visus blogo skaitytojus su vaizdu iš šono. Šiandien pristatome vieno iš tokių stebėtojų užrašus apie pirmąją vokalistų atranką.
Tikriausiai nėra tokio MIF‘iečio ar netgi VU‘siečio, kuris nebūtų buvęs, ar girdėjęs apie MIF studentų rengiamą Roko Operą. Tai vienas triukšmingiausių ir garsiausiai aidinčių studentų renginių , kuris apskrieja visą Lietuvą su dideliu trenksmu. Pamenu, kad dar mokykloje jau žinojau apie MIF Roko Operą. Taigi… Kaip ir kasmet, jau vienuolikti metai, įpusėjus pirmajam naujų akademinių metų semestrui, lyg skruzdelytės žiemai Roko Operos vadovai pradėjo pasiruošimą kitų metų didžiausiam MIDI projektui. Šiemet būsiu viena tų Jūsų gerųjų pranašų, Jūsų akių į užkulisius, kuri stengsis informuoti, papasakoti, „apipliotkinti“ kas kaip ir kur vyksta gerai ar blogai.
Vos pasirodžius dideliam plakatui MIF‘o foje apie vykstančias atrankas, dienotvarkėje pasižymėjau antradienį ir atėjus tai dienai nuskubėjaqu į pirmąją – muzikinę – atranką. Pirmas žvilgsnis į Zigmo Žemaičio auditorijos vidų ir sustingau vietoje, išraudau ir pasimečiau – tikėjausi keliolikos žmonių, dalyvaujančių atrankoje, komisijos ir ramaus vakaro, o auditorija net aidėjo nuo balsų! Kas atėjo vieni ir atskirai sėdėjo mintyse kartodamiesi dainų tekstą ar natas, kas atsivedė visą palaikymo komandą, kas dėl drąsos prisikabino draugę ar draugą, kas šiaip išgirdę apie atrankas atlėkė patenkinti savo smalsumo – kas gi šiemet bandys patekti ant didžiosios Roko Operos scenos. Nerimastingai šurmuliavo atrankos svečiai. Su nerimu mėgindami paskutinį kartą savo pasirodyme sudėti paskutinius taškelius, kartojosi atrankos dalyviai. Nerimas ir jaudulys buvo jaučiamas visiems: ir atrankos dalyviams, ir atėjusiems pasižiūrėti į pastaruosius.
Tą vakarą didžiausia MIF‘o auditorija virto didžiuliu dūzgiančiu aviliu, o gal net Moulin Rouge‘u ar teatro sale prieš premjerą, kuria galėjai tik žavėtis ir pavydėti to kirmeliuko širdelėje prieš išeinant pasirodyti. Šių metų Roko Operos režisieriui Šarūnui tarus griežtus žodžius apie vakaro tikslą ir tvarką, išbandymai prasidėjo.
Ir žinot? N-tajį kartą įsitikinau, kad po protingomis ir tyliomis MIF‘iečių kaukėmis slypi velniškai, beprotiškai talentingi žmonės. Visi dalyviai buvo savaip žavūs. Vieni komisiją bandė sužavėti savo charizma, kiti švelniu ar drebinančiu balsu, dar kiti – instrumentiniais sugebėjimais. Tikriausiai didžiausia įspūdį man paliko panelė, kurios vardo per ūžesį net išgirsti nepavyko. Panelė, sugebėjusi lietuvių liaudies dainą sudainuoti tokiu stipriu balsu, jog man tik stalčius atsidarė, liežuvis išsirutuliojo ir likau sėdėti it musę kandus. Net tušinukas iš rankų iškrito, kai plojimais mėginau išreikšti savo susižavėjimą. Dar akyse išliko vaikino su žavingais bakenbardais žandukuose, linksmai dainuojančio ir nenustygstančio vietoje, vaizdas. Nepastebėti jo buvo neįmanoma, pakerėjo ne tik balsu, bet ir savo charizmatiška asmenybe.
Aišku, į antrąjį etapą pateko vos keturiolika atlikėjų iš penkiasdešimt trijų pasirodžiusių, visgi nugalėtojais visų neapskelbsi. Buvo džiugesio, plojimų, sveikinimų ir netgi apkalbų, kurias išgirdau jau išėjusi lauke – į akis juk nedrąsu išreikšti nusivylimo. Na, bet linkiu nenusiminti nepatekusiems. Jūs buvot savaip talentingi ir žavūs, ir galbūt tas nelemtas gyvačiukas – jaudulys – šį kartą Jums pakišo koją. O perėjusius šį barjerą norėčiau pasveikinti ir palinkėti didžiausios sėkmės sekančiame etape. Visiems kitiems skaitytojams, ar likusiems už kadro – Geros dienos.
