Gedimino Montekarlo dienoraštis

2009-04-24 Pabėgimas

Pramerkiau akis. Tai buvo dar viena eilinė diena čia, Visoriuose. Aplink dar miegojo draugai – Ema, Feliksas, Tūba, Dėdė ir kiti. Chemikas, kaip visada, buvo susiraitęs po lova.

Dar norėjos šiek tiek nusnūsti, tačiau žinia, kad jau tuoj atlėks direktorė su broliukais ir ims žadinti: „Marš pusryčiauti, vaistų valgyt!“ savo skardžiu balseliu, išblaškė paskutinius miego likučius. Ir taip kas dieną. Et, neįsivaizduojate, kaip visa tai man buvo įgrisę… Ir New Garduko ilgėjaus… Jau tiek metų Visoriuose gydžiausi, o valdžia vis neišleisdavo New Garduko aplankyti… Išvis, drausdavo jie apie gimtąjį miestą net kalbėti! Liepdavo niekada jo neprisiminti ir neminėti. O taip norėjau ten sugrįžti: Birutę pamatyti, su Juozuku vėl po pievas palakstyti, kaip vaikystėj…

Taip man besvajojant atėjo valdžia: direktorė ir medbroliai. Reikėjo skubiai keltis, apsirėdyti ir keliauti pusryčių. Po valgio – vaistukai. Taip, tokia ligoninės tvarka. Nors vaistukai neskanūs, tačiau, kaip mama buvo sakiusi, skanių vaistų nebūna. Bet vos prarijus savo porciją pasidarydavo ramu ramu. Užplūsdavo jausmas, jog niekada ligoniu ir nebuvau. Taip gera būdavo tada. Tik vėliau kažkodėl stipriai skaudėdavo galvą ir visą likusį kūną. Nekęsdavau to „povaistinio“ jausmo.

Tą dieną, tų baisių skausmų kamuojami vėl rinkomės į mūsų palatėlę apdainuoti šlovingojo New Garduko. Aš dirigavau, draugai giedojo. Chemikas tik ir vėl pabėgo. Nemėgdavo jis tų dainų, giesmių apie New Garduką. Įtariu, tai jis mus įskundė! Mat, toje giesmės vietoje, kai visi draugiškai turėjom sušukti, „Tegyvuoja ITC!“, į palatą įsiveržė direktorė su padėjėjais ir visus mus išskirstė. Tik mane vieną prispaudė prie sienos ir grasino. Nuvedė prie to baisiojo aparato, apie kurį esu netyčiom girdėjęs (jie vadina tai E.Š.T. arba elektrošoko terapija). Net nepamenu, kaip ten viskas įvyko, akyse tik žaibai pasirodė, visą pradėjo kratyti, nežinau, kaip likau gyvas. Pamenu, tik, kai paleido ir norėjo nuvesti į palatą, tai visi, prie ko prisiliesdavau (ir patys medbroliai) – bėgdavo, griūdavo, kratydavosi. Matyt, buvau įsielektrinęs nuo tos pragariškosios mašinos.

Per tą sąmyšį, kažkokiu būdu mano rankose atsidūrė raktai! Supratau, kad tai vieno iš medbrolių raktų rinkinys nuo paradinių durų. Dingtelėjo mintis – juk tai proga! Aplankyt New Garduką! Nedvejodamas nubėgau prie durų ir ėmiau rakinti, atvėręs, pamačiau tai, ko seniai jau nemačiau – laisvę! Ir žengiau į ją… Bėgau kuo toliau nuo ligoninės, ten, kur akys ir širdis veda – New Garduko kryptimi!