* Pasakos „Eglė – katinų karalienė“ motyvais

Du studentai – Inocentas ir Lionginas. Du MIF‘iečiai, du draugai. Tačiau, Inocentas besąlygiškai tiki šv. Micium, o Lionginas – visiškai ne. Kažkada, senam jų ginčui pasiekus kulminaciją, Inocentas sužinojo, kad egzistuoja tokia „Evangelija pagal šv. Micių“, o joje užrašytas būdas, kaip tą šv. katiną išsikviesti. Knyga laikoma kažkur MIF‘o rūsyje, o ją saugo pikta valytoja. Lionginas gavo oponento pasiūlymą surasti knygą bei, ja pasinaudojus, iškviesti šv. Micių ir taip įsitikinti Inocento teisumu. Be to, išlaikyti Kompiuterių architektūros egzamina juk norisi – čia be šventųjų pagalbos, kaip be… Ir štai, abu studentai rūsyje atsargiai, lyg slapstydamiesi, ieško knygos. Prislopintais balsais, bet inirtingai ir aršiai, jie toliau ginčijasi dėl šv. Miciaus egzistavimo. Eureka! Rūsio gale Inocentas pamato šviesą, o priėjęs arčiau – pačią knygą. Ir įnirtingai besidarbuojančią valytoją – taip pat. Studentai – išradingi gyvūnai, jie sugeba knygą pagriebti, bet valytoja vagišius pastebi. Po trumpų gaudynių Inocentas ir Lionginas vis dėlto pasprunka ir pradeda skaityti knygą. Atverčiamas pirmas puslapis: „O buvo taip – seniai, seniai, už devynių jūrų, devynių marių, tamsiame miške, trys sesės…“

(Veiksmas nusikelia į praeitį).

Trys gražios sesutės MIF‘e – grįžta po paskaitų namo. Dainuoja apie savo džiaugsmą – matematiką, informatiką. Apie laimę studijuoti. Ir ne bet kur, o Vilniaus universitete Matematikos informatikos fakultete. Apie įdomias paskaitas, linksmą studentavimą. Dainos dainomis – sesės sustoja ir išsigąsta. Atrodo, jos pasiklydo! Baisu merginoms, o čia dar keistas katinas pasirodo: pasisiūlo parodyti kelią namo. Žinoma, su sąlyga: viena iš sesių už jo tekėti turės. Dvi sesės greit atsisako, o jaunėlė Eglė sutinka – išsigando mažai pažįstamo fakulteto. Murklys parodo teisingą kryptį. Sesės greit užmirštą jas kausčiusią baimę – besijuokdamos ir besišaipydamos iš Eglės ir nuotykio su katinu, patraukia į gimtųjų namų pusę.

Grįžta merginos namo, į Baltupius. Jauniausiajai jų, Eglei, čia – gera, linksma. Ir dainuoja Eglužė „kaip jai gera gyventi jaunai, netekėjusiai – ir skaičiuoju, ir integruoju, ir diferencijuoju, ir kiek noriu, ir kada noriu“. O namuose visa šeimyna – tėvas, mama, broliai ir, žinoma, sesės.

Ramų šeimynos gyvenimą Baltupiuoses sudrumsčia neaiškūs svečiai – atriedėjo karieta su katinais. Pasirodo, tai – katino, kuris parodė Sesėms kelią namo, pagalbininkai, Eglei ir jos sesėms jau matyti. Visa šeima susispiečia krūvon – nepatinka namiškiams kvailoki, nors ir linksmi Katinai. O murkiantieji garsiai primena Eglei pasižadėjimą ištekėti už katino, t.y. Miciaus. Šiai liūdna – ištekėt pažadėjo už nepažįstamo, palikt namus reikės, vaikštinėja ji nusiminus. Katinai suka aplink būsimą nuotaką ratus, vis artėdami… Namiškiai nenori Eglės atiduoti. Kadangi vis dar vienoje krūvoje susispietę, pasitaria. Nusprendžia apgauti Katinus, vietoj Eglės atiduodami … tikras Egles. Katinai juk kvailoki – nesupras.

Iniciatyvos gelbėti dukros imasi Eglės tėvas – bando apgauti atvykėlius, meluoja jiems: „Toji mergaitė – ne Eglė, va, čia Eglė“, ir pakiša daug daug tikrų eglių. Miciaus pagalbininkai apsigauna, ir tik išvažiuodami sumoja, kad netikrą nuotaką jiems kiša. Grįžta prašyti tikros. Šįkart tėvas kitokią eglę įsiūlo. Katinai vėlgi tik kelyje pamato, kad tai ne nuotaka, ir jau pradeda šiauštis. Pagrasina Miciaus kerštu, išgasdina tėvuką, ir galų gale pasiima Eglę.

Nuveža ūsuotieji Eglę į keistą vietą, negirdėtu pavadinimu „Naugardukas“. O čia visu gražumu pasirodo katinas, tekėt siūlęs – Micius, Naugarduko šeimininkas. Jaunuolis išvaizdus ir gražiai gieda, apdainuoja savo valdas (mat. analizės katedrą, ITC). Žinoma, nepamiršta savo grožio bei kitų privalumų. Žodis po žodžio, nata po natos, ir jaunuoliai įsimyli… Micius dar kart pasiperša Eglei, o ji sutinka… Netolimais vis šokinėja katinai, nuotaką atvežę, džiaugiasi tuo, ką mato.

Micius iškilmingai praneša apie būsimas jo ir Eglės vestuves! O kad vestuvės linksmos būtų, pakviečia į balių savo draugus – geriausią Lietuvoje vestuvių country rock grupę – „Bix“! Na ir trenkia „Bix‘ai“ pasiutpolkę, apie tai, kad užteks galvot, būna laikas ir baliams. Juk, suprask, Miciaus vestuvės. Didelis džiaugmas Eglei bei Miciui. Sėdi jie apsikabinę, prisiglaudę vienas prie kito (jauniesiams šiukštu per savo vestuves šokti) ir šiltais žvilgsniais vienas kitą nužvelginėja. Jaunimėlis tuo tarpu šėlsta. Visos vestuvės kada nors baigiasi – šios taip pat ne išimtis. Svečiai išsivaikšto, naujieji vyras ir žmona lieka vieni…

Gimsta Eglės ir Miciaus vaikai… Gandras atneša pirmąjį sūnų – Antaną (Mitašiūną), kopūstuose šeima randa Edvardą (Misevičių), o gražiausios sodo gelės žiede – dukrelę Birutę (Studentų skyrius). Gyvena visi kartu ramiai ir laimingai.

Prabėga nemažai laiko. Eglės dukrelė nei iš šio nei iš to susidomi, ar jos mama irgi mamą turi? O ar mama maža buvo? O ką veikdavo, ką žaisdavo? Mažoji Birutėlė senelius pažinti nori, aplankyti… Primena duktė Eglei jos namus, jos tėvus. Atgijo seni prisiminimai – kaip ji su sesėm aproksimavo, kaip su broliais diferencijavo. Nostalgija apėmė Eglę, ir ji paprašo Miciaus išleisti ją namo, tėvelių aplankyti.

Naugarduko šeimininkas žmonos mintimi nesižavi, išleisti nenori. Sugalvoja gudrybę – užduoti Eglei labai sunkų darbą. Įvykdys – namo važiuos, nepavyks – toks likimas. Darbas sunkus – suskaičiuoti žvaigždes Micius liepia. Tuomet įvykiai pakrypsta kitokia linkme. Į pagalbą nusiminusiai mamai ateina sūnūs. Jiems tokius uždavinius spręsti – kaip riešutėlius gliaudyti. Problema išspręsta!

Micius nelabai patenkintas tokia įvykių eiga. Sugalvoja dar sunkesnį darbą Eglei – IŠTRAUKTI ŠAKNĮ!!! Čia nusiminusiai katino žmonai į pagalbą suskumba Gerosios MIF‘o fėjos. Ir ko tik jos neprišneka… Traukia šaknį! O viskas baigiasi tuo, kad fėjos tiesiog įkalba Micių išleisti Eglę namo. Anas neturi kur dėtis. Priverstas išpildyti žmonos prašymą.

Išleisdamas šeimą, Micius nerimauja. Išlydi Eglę su vaikais, pamoko, kad važiuot į Baltupius reikia 2 troleibusu ir 10 autobusu, o grįžti atvirkščia tvarka. Griežtai pamoko, kad talonėlius žymėtų iš anksto ir visokiom senutėm geriau iš anksto vietas užleistų. Paprašo niekam nesakyti, kur jis gyvena. Jaučia, kad ne visa Eglės giminėlė jį mėgsta. Visą laiką primena Eglei, kad ji „būtų atsargi“.

O Baltupiuose balius. Broliai, sesės ir tėvai sutinka Eglę su vaikais. Cepelinų mama priruošus, tėvas naminukės iš miško ką tik parnešęs. Visa šeimyna džiaugiasi Eglės sugrįžimu. Tik Broliai kažko nerimsta ir piktai į Eglės vaikus dairosi. Balius vyksta, o baliauninkų vis mažėja. Baliaus troba ištuštėja.

Išaušta rytas. Troboje pasirodo Eglės vaikai ir piktieji broliai. Grėsmingai nusiteikę jie pradeda tardyti vaikus. Kur gi šuo, t.y. katinas pakastas? Kur rasti jų tėvą, Micių? Sūnūs spaudimui nepasiduoda (kvaileliais apsimeta) ir nieko dėdėm nesako. Tik Birutėlė, jauniausia ir bailiausia būdama, neišlaiko ir viską išpliurpia.

Džiaugiasi Eglės broliai, važiuoja, sesei nežinant, Miciui „proto įkrėsti“. Pikti baisiai, kad sūnėnai ir dukterėčia integruot nemoka, grafikėlius kreivus braižo, Queiką žaidžia ir kompiuterių architektūra domisi. Žinoma, ir apie savo stiprybę bei galybę suokia.

Naugardukas. Miciaus namai, matematikos ir informatikos šventovė. Suradę šeimininką, broliai išsako visus kaltinimus Miciui. Prideda grasinimus, taip pat teiginius, kokie jie stiprūs. Micius – ne bailys. Iššūkį priima ir kartu su ištikimaisiais savo pagalbininkais katinais pasirodo Eglės broliams. Atremia priešininkų argumentus. Tačiau Eglės brolių tuo neatvėsina. Prasideda kova…

Pačioje kovos kulminacijoje staiga stoja mirtina tyla. Veiksmas grįžta į dabartį. Pasirodo studentai, skaitantys knygą. Inocentas ekspresyviai ją varto. Kas atsitiko? Kodėl nutrūko istorija? Paaiškėja, kad trūksta puslapių. Tuo metu atbėga valytoja, pagaliau užtikusi knygos vagišius, ir užsimoja šluota ant studentų. Vienas draugų nualpsta, o likusiam Inocentui valytoja sušunka: „Atiduok knygą!“. Ir jis atiduoda. Valytoja nusigrežia eiti, tuo metu studentas nugali baimę, ir įžūliai klausia: „O kaip vis dėlto baigėsi istorija?“. Valytoja atsisuka į publiką, ir lėtai nusimeta darbinius drabužius. Pasirodo, kad ji yra Eglė!

Eglė pasakoja savo istorija. Grįžusi namo, į Naugarduką, pamatė didžiulę netvarką. Savo vyro, Miciaus, nerado. Suprato, jog čia jos broliai lankėsi, o kelią į namus vaikai išdavę. Didžiai nuliūdo ir nusiminė Eglė. Nusprendė visą likusį gyvenimą dulkes ir savo jausmus valyti. Sūnus, už bausmę, kad leido sesei išduoti namų adresą, pavertė dėstytojais. Įsakė visą laiką dėstyti MIF‘e, ir skleisti Miciaus evangeliją, o dukrai liepė studentų bėdų klausyti. Papasakoja ir svarbiausią – po kovos Micius buvo paskelbtas šventuju. Persikėlė gyvent į internetą ir ten medituoja, Evangeliją pagal save rašo. Gyvena tyliai, ramiai, retai kas nors apie jį ką nors išgirsta, …

… tačiau retomis progomis jį iškviesti galima!. Kartą per metus, balandžio mėnesį, ir tik tariant stebuklingus žodžius: „Katino jau dienos atėjo“… Nagi, pabandykim kartu – Eglei ištarti šitą „užkeikimą“ padeda jos vaikai… Pasigirsta pirmieji Midi himno akordai. Scenoje pasirodo šv. Micius!

PABAIGA