Lekiant pavasariams, ir nenumaldomai artėjant balandžio dvidešimt šeštajai, atrodo, kad laiko liko nei daug, nei mažai – dediesi, it jo nėra visai. Akys raibsta nuo informacijos, darbų ir saulės, stogas bando pasprukti, bet dar už paskutiniųjų plaukų jo pažastyse laikytis bandai. Ir nesilaikyk, žmogau, kad gudrus. Sėdi tarp dviejų pasaulių, ir nesupranti, ar tai Grido miestas, ar Vilnius. Apsidairai aplinkui – visa diena dar tik priešaky. Kartais beeidamas stabteli mąsliai it didžiai gerb. Erlickas, žiūri į gamtą pro langą ir mąstai: „Štai gamta. Reiktų ja gėrėtis. Bet kaip tai padaryt?“ Ogi niekaip. Taip gerą nūdieną ir prasėdėjau, regėdama, kad saulė dar neaukštai. Diena priešaky. Rytuos mano namai, vakaruos – pasaulis. Nei vienon, nei kiton pusėn man nereik.

Padėtis be išeities.

Katino dienos su katinais po mano langais. Ateikit!