Idėjinis scenarijus

Ši istorija apie Žemaičių, didžiausių matematikos žinovų ir puoselėtojų, dinastiją. Zigmas Žemaitis – uolus matematikos mokslų daktaras, profesorius, docentas… Nėra tiek titulų, kurie nusakytų, kaip šis žmogus myli matematiką. Tačiau be to jis dar ir tėvas. Tėvas jaunosios Dzetos, kuriai funkcijų išvestinės ir integralai buvo skiepijami nuo mažų dienų ir ji pamėgo šį mokslą, tačiau tikroji jos aistra – teatras. Bet prof. Dr. doc. Žemaitis nenori nieko nei girdėti, nei suprasti apie šią dukros svajonę ir, galbūt apakintas savo titulų ar dėl konservatyvių pažiūrų, tironiškai Dzetai perša, kad vienintelis jos gyvenimo kelias – matematika.

…Vieną eilinį vakarą Dzeta užsisvajojusi apie teatrą nejučiomis panyra į savo svajones ir apimta euforijos ima šokti, dainuoti ir visaip staipytis prieš veidrodį, kol į jos kambarį neįžengia tėvas. Paklausta kokiais niekais ji čia užsiima, Dzeta droviai užsimena, kad ji norėtų vaidinti teatre. Prof. Dr. doc. Žemaičio veidas persimaino. Vis dar negalėdamas patikėti tuo ką išgirdo puola plūsti dukrą ir niekinti aktorystę, kol galiausiai trenkia durimis ir palieka ją vieną kambaryje apmąstyti savo nelogiškus poelgius.

Nusiminusi Dzeta, apimta paaugliško maištingumo, nusprendžia, kad vienintelis būdas jai pasiekti savo svajonę – pabėgti iš šių, matematikos šventove tapusių namų ir prisijungti prie teatro trupės.

Atėjusi į teatrą, Dzeta patenka į spektaklio repeticiją. Ji atsisėda atokiame kamputyje, o tuo tarpu scenoje vyksta dvikova. Dėl moters kaunasi paprastasis miestelėnas ir arogantiškasis Mimas, abudu palaikomi savo sėbrų. Dvikova vyksta pagal algoritmą „žingsniuok, apsisuk, šauk“, o visą vyksmą iš priekinių eilių akylai stebi režisierius. Į jį, po repeticijos, ir kreipiasi Dzeta, vildamasi, kad šis pasiūlys jai aktorės darbą, tačiau bėda viena nevaikšto ir režisierius jos svajonių darbo nepasiūlo, tačiau užsimena, kad teatrui reikalinga valytoja ir Dzeta, kiek nenoromis, sutinka.

Po vienos repeticijos, Dzetai darbuojantis su šluota, prie jos prieina būrys agresyviai nusiteikusių Mimių – iš karto matyti, kad nieko gero čia nebus. Mimės, apimtos moteriško pavydo, puola engti ir tyčiotis iš dzetos, mat joms nereikalinga dar viena moteris teatre. Dzetai nekreipiant į jas dėmesio palaipsniui patyčios iš žodinių perauga į kone peštynes, kol galiausiai apstumdyta Dzeta parklumpa ant žemės ir tyliai kukčioja, o tuo tarpu į sceną įžengia…

Statula. Žmogus statula. Pastovus antraplanio vaidmens aktorius atėjęs i sceną pasiimti pamiršos kepurės ir pamatęs engiamą Dzetą užstoja ją savo tvirtais, it akmeniniais, pečiais ir Mimės išsivaiko. Viskam aprimus Žmogus statula ima guosti Dzetą ir tarp jų, nejučiomis, įsiplieskia šilti jausmai. Atsigavusi Dzeta pradeda svajoti kartu su savo naujuoju draugu apie meilę, matematiką ir vaidybą…

Scenoje totalus chaosas. Kostiumierės matuoja rūbus, statistai nešioja dekoracijas, aktoriai ir šokėjai repetuoja, tarp jų ir didingoji Primadona. Tai matyt nebuvo jos diena, mat jai belavinant savo dievišką balsą, išsiblaškę statistai, paleidžia dekoraciją, kuri užkrinta tiesiai ant jos. Primadona ligoninėje. Visi panikuoja – premjera juk ryt. Tačiau režisierius, būdamas aštraus proto, nepasimeta ir tučtuojau paskelbia atranką į Primadonos vietą.

Atrankoje dalyvauja visos teatro moterys, kurios visada, paslapčia, geidė Primadonos vaidmens. Savo jėgas nusprendžia išbandyti ir Dzeta. Režisierius kviečia pasirodyti po vieną visas dalyves, kol galiausiai prieina Dzetos eilė. Ir tuomet ji nustebina tiek kitas dalyves, tiek patį režisierių, atskleisdama savo puikius aktorinius gebėjimus. Režisieriui nelieka nieko kita, kaip skirti ją Primadonos vaidmeniui. Visiems išsiskirsčius, Dzeta apimta tokios laimės, kuri apima, kai svajonė būna ranka pasiekiama, puole mokytis Primadonos žodžius, tačiau kaip tik tuo momentu į teatrą įsiveržia Tėvas.

Įniršęs Tėvas aprėkia visus aktorius, melagingai kaltina juos dukros pagrobimu ir kitaip siautėja. Išsigandusi Dzeta slepiasi už tvirtų it plienas Žmogaus statulos pečių, tačiau net ir jis neapsaugo jos nuo įpykusio Tėvo, kuris pačiumpa dukrą ir prieš jos valią išsitempia namo. Bet Žmogus statula nepasiduoda – jis nuseka paskui juos…

Parvedęs namo Tėvas, dukterį užrakina josios kambaryje. Dzeta apimta pykčio ir nevilties puola lieti savo emocijas viską daužydama ir griaudama, kol išsiliejusi perdega ir suklumpa kambario viduryje visiškoje apatijoje…

Kaip tik tuo momentu į jos kambarį, kur buvęs, kur nebuvęs, įžengia žmogus statula ir kaip mat ima kalbinti Dzetą grįžti su juo į teatrą. Bet atrodo, kad vargšė Dzeta jau nebeturi jėgų niekam ir nekreipia dėmesio į jokias kalbas, o tiesiog klūpi kambario viduryje ir žiūri į vieną tašką… Išbandęs visus įmanomus būdus ją atgaivinti Žmogus statula išsitraukia iš kišenės būsimo spektaklio afišą ir ima žodžiais piešti vaizdą, kaip vyks premjera ir kaip žmonės rinksis pažiūrėti Dzetos vaidybos. Šios kalbos vėl įžiebia jai viltį ir jiedu išskuba atgal į teatrą, į didžiąją premjerą.

Didysis vakaras. Vyksta spektaklis. Viskas vyksta lyg sviestu patepta, kol priartėja kulminacinis momentas – pačios Mimų ir miestelėnų vadų dvikovos veiksmas. Šiedu stovi atsisukę ir nukreipę pistoletų vamzdžius viens į kitą, kuomet į sceną apimtas įsiučio įsiveržia prof. Dr. Doc. Žemaitis ir pagriebęs iš miestelėnų vado pistoletą nieko nelaukęs šauna į Mimą. Šis suklumpa ant žemės. Režisierius pamatęs tokią netvarką, puola ant scenos ir paėmes nukautojo Mimo pistoletą stoja jo vieton. Prasideda tikra dvikova.

Ir…