Tikriausiai niekam net nekyla abejonių, jog Roko Opera – tai rimtas, atsakomybės, didelio atsidavimo bei pasiruošimo reikalaujantis renginys. Žinoma, kad ir kaip kruopščiai besiruoštų žmogus, nuo netikėtumų nėra apsaugotas nė vienas, tad nenuostabu, kad kuriozų per visus 15 metų pasitaikė ne kartą. Iš patikimų šaltinių MIDI RO korespondentai gavo slaptos bei niekur nepublikuotos informacijos apie įdomiausius, kartais net streso kėlusius incidentus, besiruošiant RO ar net jos metu. Žvilgtelkime, kokie įvykiai liko nežinomi žiūrovui ir kas nepateko į visiems matomą kadrą. 

    Į nuotykių skiltį tikrai verta įrašyti 2003 m. Roko Operą „Byla Nr. 4“ bei visą jos priešistorę. 2002 m. Matematikos ir informatikos fakultete vyko studentų dekano rinkimai, o studentai, būdami nepaprastai geros širdies, surinko pinigėlių, prisidėjo kas kiek galėjo, ir naujai iškeptam studentui – dekanui padovanojo neįkainojamą turtą – dekanomobilį – žydrą Zaporožietį padabintą baltomis kanapėmis. Deja, anuomet nebūta privalomojo draudimo, signalizacija buvo sunkiai prieinama eiliniam mirtingajam, o ir pažinojo visi vieni kitus, tad apie dovanai grėsusią nelaimę net nebuvo pagalvota. Praūžus Roko Operai „Felixo katinai“ automobilis buvo „nuvarytas“ nuo Tauro kalno, nes, pasirodo, durelės buvo paliktos atidarytos… Neliko nieko daugiau, kaip tik visa tai sudėti į kitos RO scenarijų (Byla Nr. 4).  Susidariusi situacija tik įrodo, kad net ir patys netikėčiausi dalykai gali virsti puikiais idėjų šaltiniais ir inspiruoti režisierius.   

Rojus_Nerastas_03_003

Jei pavogto automobilio Roko Operoje pasitelkus fantaziją dar galima ieškoti, ką daryti, kai pagrindinė vokalistė išsisuka koją ir sunkiai gali pajudėti scenoje? Kaip tuomet rengti repeticijas? Šių metų vokalo mokytoja bei ilgametė RO dalyvė, vokalistė Aušra Lauraitytė svarsto, kad įvykis, kurį dar ilgai visi minės, įvyko Roko Operos „404: Rojus Nerastas“ metu. Joje mergina atliko pagrindinį Dantės vaidmenį. Likus 3 savaitėms iki premjeros Aušra susižalojo koją ir, pasak jos pačios, teko mokytis „vaikščioti“ su ramentais. Repeticijos vykdavo stovint ir bandant inscenizuoti, kaip viskas atrodytų jai galint judėti laisvai. Aušra pasakoja, kad: „Prieš pat Roko Operą skaudama vieta buvo užšaldyta, išgėriau nuskausminamųjų ir bandžiau vėl išmokti vaikščioti ant dviejų. Beeeeet likus 3 minutėms iki premjeros, nešdama vandenį užkulisiuose užkliuvau, dar kartą nukritau ir išsisukau tą pačią koją… Po akimirkos stovėjau scenoje ir atlikau pirmąją dainą.“  Tik nedaugelis pastebėjo keistą merginos eiseną.

    Greta nesėkmių ir bandymų su jomis susidoroti, būta ir pačių atlikėjų pramanų. RO „veteranas“ R. Budvytis pasakoja, kad „Felixo katinų“ premjeros metu scenoje vyko meilės duetas, o kiti dalyviai užkulisiuose nutarė, kad būtų labai smagu dainos metu fone padaryti ekspromtinius „prasišokimus“. Visi turėjo daug gardaus juoko, o dueto atlikėjai ne iš karto suprato, kodėl rimtos scenos metu visi tokie linksmi.

    Vienas  kuriozų, anuomet kėlęs nemažai nerimo, bet šiuo metu skambantis gana linksmai, nutiko su ką tik pastatyta Ūkio banko Teatro arenos scena. Tik „Teatromatikos“ premjeros dieną buvo patiestos scenos grindys, tačiau žinia didelio džiaugsmo nesukėlė, mat pastarosios buvo su vinimis, nelygios… Tai pamatęs režisierius iš karto puolė tvarkyti reikalų, tačiau premjera turėjo įvykti jau tą vakarą, tad naujų grindų padaryti niekas nebebūtų spėjęs… Choreografei buvo leista pasirinkti arba grindis su vinimis, arba galimybę patiesti kilimą. Pasak tuometinės RO choreografės Eglės Misiukevičiūtės, nei vienas pasiūlymas neatrodė viliojantis, tačiau iš dviejų blogybių teko pasirinkti mažesnę: „Kas geriau, vinys ar kilimas? Šokėjams kilimas labai blogai! Jau geriau tikėtis, kad nepasitaikys vinis.“ Ilgų derybų dėka problema buvo išspręsta. Studentų prašymai buvo išgirsti ir vos kelios valandos iki renginio sceną dengė lygios ir tvarkingos plokštės. E. Misiukevičiūtė taip pat prisimena, jog „Teatromatikoje“ ir „Viduramžiuose Rytoj“ paskutinėmis savaitėmis kelios šokėjos išsisuko kojas. Vienu atveju merginoms leista ilsėtis ir, deja, nedalyvauti renginyje (labai liūdnas ir skaudus sprendimas visiems), kitu atveju – nieko nekeisti ir pasirodyti scenoje. Anot Eglės, abejais atvejais buvo sunku: „Tiek daug repetuoji ir prarandi vieną iš sraigtelių, tuomet reikia kai ką performuoti.“ Bet, kaip byloja liaudies išmintis, nėra padėties be išeities: „Teatromatikoje“ nebuvo spėta surežisuoti finalinės scenos, taigi ir parengti atitinkamos choreografijos, tad visi tiesiog stovėjo kvadratu ir atliko paprasčiausius žingsniukus, nes nežinojo, ką daugiau daryti. Nebebuvo laiko išradinėti kažką naujo.

 

 

Amzinoji_Sesija_11_09Nepaprasta buvo ir 2008 m. dienos šviesą išvydusi Roko Opera „Amžinoji žiemos sesija“. Pastaroji iš kitų renginių išsiskyrė vien tuo, kad joje pirmą kartą per visą RO istoriją pasirodė Matematikos ir Informatikos fakulteto dėstytojas – doc. dr.  R. Kašuba. Niekam ne paslaptis, jog šis dėstytojas tikrai iškalbingas ir žodžio jam kišenėje ieškoti vargu ar tenka. Vienuolio (doc. R.Kašubos) kalba turėjo trukti apie pusantros minutės ir po jos vyras turėjo išeiti iš scenos. Jis taip įsijautė į savo vaidmenį (įtakos tikriausiai būta ir iš šėlusios bei palaikiusios publikos), jog kalba truko iki 10 minučių, tad režisieriui užkulisiuose teko ieškoti greito sprendimo. Tai, kaip Baronas Frankenšteinas su savo padėjėjais Ygoriais jį tempė iš scenos – buvo nesurežisuota improvizacija.

Negalima pamiršti ir žmonių, nuolat plušančių prie kostiumų, dekoracijų. Kitais žodžiais tariant, tų, kurie plika akimi nepastebimi, tačiau RO nepaprastai svarbūs. Galima sakyti, be šių žmonių nebūtų ir Roko Operos. Netikėtumų jie patirdavo ne mažiau nei atlikėjai scenoje. Ilgametė kostiumų dizainerė Aušra Šeduikytė prisimena, kad juokingiausia būdavo su traukiniais, autobusais važiuoti pirkti audinių kostiumams į kitus miestus: Kauną, Šiaulius, nes čia audiniai buvo pigesni. Tuomet, apsikrovus didžiausiais nešuliais vėl reikėdavo belstis atgal į sostinę. Apskritai, pasak Aušros, viskas buvo juokinga, nes biudžetai buvo mažiau nei minimalūs, o aprangų norėjosi kuo įspūdingesnių. O kur dar nuolatinės problemos su ką tik RO inventoriui Baltupiuose išskirtu rūsiu: dingsta raktas, nėra elektros… Būta kuriozų ir premjeros dieną: kas nors scenoje laiku neužsidegdavo, plyšdavo kostiumai arba aktoriai, pasakę savo dydį ir atėję į generalinę repeticiją, pasirodydavo esantys kitokie nei sakėsi esą: didesni, mažesni, lieknesni… O ką tuomet daryti su ne taip pasiūtais kostiumais? Ką gi, vėl viskas iš pradžių, tik 3 kartus greičiau!

Kaip studentui visada pritrūksta vienos nakties iki puikaus pasiruošimo egzaminui, taip ir roko operistams visada pristigdavo tų kelių valandų iki tobulo, labiausiai norimo variant parengimo. Įdomu tai, kad jau ne vienerius metus Roko Operos dalyvius spaudžiant terminams, visus išsigandusius ar stresuojančius pasiekia šūkis „Nėra laiko, yra RO!“. Gavęs tokį padrąsinimą supranti, kad neturi teisės nusivilti, nuleisti rankas, vėluoti su savo darbais, nes kentės ir Tavo kolegos, o ar kas nors žino šio devizo atsiradimo istoriją? Pasirodo, kad jis pirmą kartą nuskambėjo iš kostiumų dizainerės Aušros Šeduikytės lūpų. Video žurnalistams slankiojant po užkulisius iki RO likus vos pusvalandžiui ir prašant pasidalinti savo jausmais, mintimis, kadras užfiksavo kostiumus daigstančios Aušros žodžius: „Nėra laiko, tuoj RO!“. Žodžiai nuskambėjo prieš bene penkerius metus, o gyvuoja net ir iki šių dienų.

Žinoma, būta ir daugiau linksmų bei įdomių istorijų, tačiau apie tai galėtume parašyti visą knygą! Smalsuoliai daugiau nutikimų  ras MIDI RO BLOG‘o ankstesnių roko operų įrašuose, tad nepatingėkite ir praskaidrinkite sau dieną. O mes keliaujame sekti šių metų roko operistų, kad galėtume pasidalinti karščiausiomis naujienomis bei juokingiausiais pasiruošimo epizodais.

 

Tradicijų nelaužysime ir užduosime  ne mažiau kuriozišką nei patys RO nutikimai klausimą. Teisingai atsakęs laimės net 2 pakvietimus į 15-ąją Roko Operą, tad pasistengti  tikrai verta. Klausimas:

Kokiam dekanui buvo padovanotas legendinis dekanomobilis?

Klausimas nelengvas, o dar ir artėjančios šventės spės susukti galvas bei atimti nemažai laiko, tad atsakymų lauksime iki balandžio 27 dienos. Dekano vardą ir pavardę  siųskite el. pašto adresu midirokonkursas@gmail.com  Laiškelyje įrašykite savo vardą, pavardę, el. pašto adresą bei, žinoma, atsakymą.

P. S.

Jei nepadės interneto platybės, nepabūkite pasinaudoti  draugų, dėstytojų, administracijos darbuotojų atmintimi, senais laikraščiais, žurnalais ir visomis įmanomomis komunikacijos priemonėmis.