2014m. December 16d.

Sveiki sveiki sveiki, labas rytas! Šiandien su Jumis – dūdos raitytos. Interviu duoda Joris ir Titas.

Nebūna Balkanų be dūdų, nebus ir roko operos be jų – mes jau už dešimties dienų! :)

2014m. December 16d.

Mūsų miestelis yra vienas iš mažiausių miestelių visame pasaulyje. Betgi net būdamas pats mažiausias, jis turi gana nemažai gyventojų, kurie yra tokie įdomūs, kad kiekvieno iš jų gyvenimo istorija yra verta mažų mažiausiai atskiros knygos, detektyvinės istorijos, monumentalios apybraižos ar kino filmo. Šiame miestelyje gimiau ir užaugau aš, Ofelija.

2014m. December 16d.

Rytas. Rytas kaip visada: įkyrus žadintuvas, dešimt minučių dušo, keturios  – pusryčių, penkiolika – naujienoms, trys – dantų pastai ir šepetėliui. Skubu. Nutrintas rudas „advokatas“ po pažastimi, viskas įprastu taktu: batai, skėtis, kostiumas, pirštinės, veidrodis, batai, veidrodis, šalikas, veidrodis, telefonas, veid-ro-dis…

Ketvirtus metus iš eilės dirbu. Programuoju. Važiuoju į darbą ir iš jo tramvajumi už dinarą dvidešimt penkis grošus, kartkartėm ištaikydamas įšokti į brangesniąją bričkelę. Neturiu pinigų, neturiu laiko, „chaltūrinu“. Rutinos grandinės it barškuolės pavojingai skimbčiodamos vis giliau leidžia nuodą į savo noru pravertą žaizdą, pasaulį už juodai baltų eilučių matyti leisdamos tik pro nailonu aptrauktas akis. Kartą įsikibęs, Hamza geruoju nepaleidžia.

2014m. December 16d.

2014m. December 16d.

Ne paslaptis, kad Ofelijos buduare kirba nemažai būtybių. Ir klysta anie, bemanantys, kad RO – tik tai, kas matyti ant scenos. Net neįsivaizduojate, kiek visko vyksta užkulisuose! Negalima pasakyti, kad šį kartą pristatomi žmonės „nematomai” prisideda prie operos, nes jų darbo vaisiai puošia ne tik pagrindinius veikėjus, bet ir tuos trumpai pasirodančius – epizodinius – personažus. Taip, kalbame apie kostiumerius.