2014m. December 16d.

Mūs, atrodo, nė būti nebuvę…

Tik protėvių mituos lyg saulę pro debesį

Probrėkšmiu sykiais regėję

Kas kartą po žodį į lūpas artistams sudėję.

2014m. December 16d.

Gerai aktoriams, galvodavau, jie tai gali suvaidinti viską… Dabar galvoju, jog kai kurie vaidmenys pernelyg įtraukia, kad su jais atsisveikintum. Roko opera – ne darbas, ne hobis. Roko opera – gyvenimo būdas.

Kai gali šokti, žodžių čia nebereikia.

2014m. December 16d.

Visi, kas slypi už objektyvo, ir net labiau visi, kas kuria naujus scenarijus ir vėjavaikiškas istorijas. Laksto greičiausiai ir kalba garsiausiai, ir gali apkalbėti operą ne tik scenaristų parašytais žodžiais; aliai vieno nepriklausomi, pilni parako, patrakę ir pašėlę! Su idėjom, susivėlę, nuolatos kažką krapštantys bei išverčiantys iš kišenių visą priekabą netikėčiausių dalykų. Mokantys prajuokinti ir prakalbinti artistą, o galiausiai iškepti jį tokį, kokį nori matyti patys. Ir nieko čia nepadarysi. Apsidairysi, ar nėra kameros už nugaros, nusišypsosi per petį, nusispjausi, o šit ir atsidursi žiūrovo aky. Bet niekas nepyksta, anaiptol, nori susipažinti su publika, ir prašo. Ir kaipgi neprašysi. Kaipgi.

Ateinam, ir atsivedam šimtus žiūrovų. Dėl jų ir dėl vieno kito vienintelio šimto valiūkiškų artistų. Ir dėl to, kad širdys jau gerą mėnesį ūžia „Katino dienas“. O sako, jeigu ūžia, reiškia – gegužis jau visai net ne už mažojo kalniuko tupinėja. Taip kad, visai gerai čia išeina, ar ne?

2014m. December 16d.

Laba diena! Truputis balsų iš vidinių operos kluarų. Mes jau smarkiai laukiam!

2014m. December 16d.

Lekiant pavasariams, ir nenumaldomai artėjant balandžio dvidešimt šeštajai, atrodo, kad laiko liko nei daug, nei mažai – dediesi, it jo nėra visai. Akys raibsta nuo informacijos, darbų ir saulės, stogas bando pasprukti, bet dar už paskutiniųjų plaukų jo pažastyse laikytis bandai. Ir nesilaikyk, žmogau, kad gudrus. Sėdi tarp dviejų pasaulių, ir nesupranti, ar tai Grido miestas, ar Vilnius. Apsidairai aplinkui – visa diena dar tik priešaky. Kartais beeidamas stabteli mąsliai it didžiai gerb. Erlickas, žiūri į gamtą pro langą ir mąstai: „Štai gamta. Reiktų ja gėrėtis. Bet kaip tai padaryt?“ Ogi niekaip. Taip gerą nūdieną ir prasėdėjau, regėdama, kad saulė dar neaukštai. Diena priešaky. Rytuos mano namai, vakaruos – pasaulis. Nei vienon, nei kiton pusėn man nereik.

Padėtis be išeities.

Katino dienos su katinais po mano langais. Ateikit!