AST_7074-1024x682

Sakykite, ar kada nors gamybos procesas domino Jus tiek pat, kiek ir galutinis produktas?

Galbūt svajojote savo akimis pamatyti, kaip gimsta unikalūs šedevrai? O gal, sužavėti blizgančia prekės pakuote, vis tik susimąstėte, kokia gi šio grožio gamybos specifika – kaip ir kieno pastangomis jis sukurtas?

Jei Jūsų atsakymas – taip, Jūs esate tokie pat smalsuoliai, kaip ir mūsų RO korespondentai, norintys susipažinti su neeilinio studentiško „produkto“ –  RO kūrimo eiga bei patenkinti savo ir Jūsų smalsumą.

Taigi, siekdami išsiaiškinti visas pasiruošimo renginiui subtilybes ir papasakoti, kaip „gaminama“ Roko Opera, nukeliavome į RO kūrybines dirbtuves ir, susidomėję RO operatorių vaizdo įrašu, aplankėme pirmąjį punktą – kostiumų siuvimo „cechą“.

Šios „ekskursijos“ metu susipažinome su  šauniąją kostiumininkių vadove Inesa Valinčiūte ir jos komanda – Gabriele Jackevičiūte, Indre Šauklyte, Migle Bučelyte, Deimante Gutauskaite, Aiste Valaityte ir Egle Juodyte. Būtent šios merginos atlieka didelį ir labai svarbų darbą – „aprengia“ aktorius bei dainininkus, atsako už kostiumų siuvimo procesą, apimantį net kelis etapus.

kostiumininkes

Nors naujai iškeptų ir prie komandos prisijungusių siuvėjų patirtis ir paskatos dalyvauti RO nebuvo vienodos (vienas prisidėti prie šios grupės paskatino meilė siuvinėjimo menui, kitos, iki šiol save realizavusios kitose darbo grupelėse, arba išgirdusios apie galimybę prisidėti iš pažįstamų, nusprendė, kad pribrendo laikas išbandyti kažką naujo ir išmėginti savo potencialą būtent šioje veikloje), tai nesutrukdė kiekvienai iš jų sėkmingai įsilieti į darbo procesą ir tvarkytis su pateikiamomis užduotimis.

Vos tik peržengus kostiumininkių valdų slenkstį, plika akimi matoma, jog darbas verda, procesas eina į priekį, o abejonių, kad komanda puiki, net nekyla. Darbas dirbtuvėlėje vyksta pamainomis, darbuotojos ateina, kai turi galimybę, o visos kartu susitinka tik vykstant matavimams. Pasak siuvėjų, darbo procesui tai visai netrukdo – joms pačioms taip net patogiau. Esant nedideliam žmonių skaičiui patalpoje, kiekviena gauna reikiamo dėmesio, pagalbos, o  ir vietos draugiškam kolektyvui nepritrūksta.

Atėjusioms panelėms kruopščiai išaiškinama užduotis, parodoma, kaip ir ką daryti – viską į savo vietas sudėlioja grupelės vadovė. Matant Inesos darbą, tampa aišku – užsispyrimo, ryžto ir veržlumo šiai merginai atseikėta su kaupu, vadovės pareigą ji atlieka puikiai – vis ką nors aiškina, taiso, siuva, derina…  Kitos proceso dalyvės nuo jos beveik neatsilieka, kiekviena gerai žino sceninės aprangos siuvimo žingsnelius, apie kuriuos papasakojo ir mums.

RO detalės, kostiumo, kelias prasideda nuo idėjų generavimo: merginos pačios sugalvoja kostiumų dizainą, nagrinėja modelius, piešia eskizus. Vėliau seka kontūravimas, gaminamos iškarpos, kontūrų perkėlimas ant gautų siuvimo detalių, kirpimas, na, ir galiausiai, gaminio siuvimas.

kostiumas

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasta, tačiau neapsigaukime. Merginos gamina kelias dešimtis kostiumų, o ir medžiagas renkasi pačios, apskaičiuoja viską taip, kad ir į biudžetą tilptų, ir idėjas realizuotų…Be to, panelės atvirauja, jog iškarpų gaminimas – nelengvas ir daug laiko atimantis darbas, savarankiškai tenka apsirūpinti dalimi darbo išteklių, o gauti rezultatai kartais neatitinka lūkesčių (paaiškėja, kad kostiumas būsimam „šeiminkui“ gali būti netinkamas, nėra galimybės to patikrinti – tenka ieškoti atlikėjų antrininkų, o hipotezei pasitvirtinus, žinoma, viską taisyti…).

Šiuo metu didžioji dalis kostiumų pasirodymui jau paruošta, bet priešaky lieka sunkiausias etapas – išskirtiniai pagrindinių veikėjų kostiumai, reikalaujantys daug triūso, tad kartais pasidarbuoti tenka ir namie, naktimis. Juk laikas tirpsta nenumaldomai greitai, premjeros data vis artėja, o darbas, kaip ten bebūtų, turi būti atliktas iki galo.

Merginos sakosi spaudimo nejaučiančios. Puikiai žinodamos, kad sceninė apranga skirta jubiliejinei Roko Operai, bet nepabūgstančios šio skambaus žodžio, jos ramiai ir drąsiai tęsia darbus, pasitikėdamos savo jėgomis. Siuvėjos pasiruošusios darbuotis net pasirodymo metu, bet linksmai juokauja, kad palinkėtų aktoriams ir šokėjams vaidinant nepersistengti, nesuplėšyti kostiumų, mat pačios nori pasimėgauti nuostabiu spektakliu.

Kostiumininkės prisipažįsta, kad, nepaisant visų sunkumų, nesigaili pasirinkusios šį kelią. Siūdamos kostiumus roko operistams, jos susilaukia pagyrimų ir nuostabos iš draugų bei artimųjų, darbas atneša daug teigiamų emocijų, išmokstama daug naujų dalykų (teko girdėti prisipažinimų, kad modeliuoti drabužius ir naudotis siuvimo mašinėle jos išmoko būtent čia), jo dėka įgyjama nauja neįkainojama patirtis, praverčianti tolimesniuose gyvenimo etapuose.

Taipogi, siuvėjoms – savanorėms smagu, kad vis dar gyvuoja tradicija kasmet organizuoti studentišką renginį, kuriuo metu visi norintys pažangiai dirba dėl nepakartojamos Roko Operos,  nesitikėdami atlygio, vien iš idėjos.

Ką gi, džiugu, kad panelės įrodė, jog mokytis jos, neabejotinai, moka, yra gabios ir tikros šaunuolės. Siuvėjos toliau tęsia savo darbus,  na, o mes, baigę ekskursiją po kostiumininkių dirbtuvėlę, keliaujame toliau… Aplankyti kitus „cechus“, „žvaigždžių dirbtuves“ ir RO darbininkus. Nedaugelio matomus, bet ne mažiau svarbius.