Visi, kas slypi už objektyvo, ir net labiau visi, kas kuria naujus scenarijus ir vėjavaikiškas istorijas. Laksto greičiausiai ir kalba garsiausiai, ir gali apkalbėti operą ne tik scenaristų parašytais žodžiais; aliai vieno nepriklausomi, pilni parako, patrakę ir pašėlę! Su idėjom, susivėlę, nuolatos kažką krapštantys bei išverčiantys iš kišenių visą priekabą netikėčiausių dalykų. Mokantys prajuokinti ir prakalbinti artistą, o galiausiai iškepti jį tokį, kokį nori matyti patys. Ir nieko čia nepadarysi. Apsidairysi, ar nėra kameros už nugaros, nusišypsosi per petį, nusispjausi, o šit ir atsidursi žiūrovo aky. Bet niekas nepyksta, anaiptol, nori susipažinti su publika, ir prašo. Ir kaipgi neprašysi. Kaipgi.

Ateinam, ir atsivedam šimtus žiūrovų. Dėl jų ir dėl vieno kito vienintelio šimto valiūkiškų artistų. Ir dėl to, kad širdys jau gerą mėnesį ūžia „Katino dienas“. O sako, jeigu ūžia, reiškia – gegužis jau visai net ne už mažojo kalniuko tupinėja. Taip kad, visai gerai čia išeina, ar ne?