Galiu drąsiai prisipažinti – rašyti šį blog’ą sutikau tik dėl savanaudiškų paskatų. Mačiau ne vieną roko operą, pažįstu žmones, kurie joje dalyvauja, tačiau sunkiai įsivaizdavau, kaip, žingsnis po žingsnio, iš būrio žmonių, krūvos skirtingų repeticijų gimsta tas vienintelis pasirodymas. Taigi, likus mėnesiui iki roko operos, pasiėmiau fotoaparatą ir nuėjau pažiūrėti, kaip vyksta repeticijos – manau, patenkinsiu ne tik savo, bet ir jūsų smalsumą :)

Sekmadienio rytą važiavau per visą miestą, kad pamatyčiau režisūrinę repeticiją. Už režisūrą atsakingas Robkė į repeticiją atbėgo tiesiogine ta žodžio prasme (pats kaltas, kad pamiršo pasukti laikrodį), bet po pusės dienos repeticijos šeštadienį ir prieš dar 7 valandas priešaky, truputis sporto tik į naudą. Per porą valandų buvo dirbama su dviemis dainomis ir jas dainuojančiais dviem vokalistais ir trimis aktoriais. Per jas Robkė su kolege Skirmante, pasitelkę dainų įrašus ir detalius užrašus, aiškino, kur kiekvienas žmogus ant scenos turi būti ir ką daryti. Žinoma, vokalistai nedainavo, tad vis skambėjo priminimai: “Mojuok su viena ranka, kitoje juk turėsi mikrofoną!” Maniau, kad jei jau režisieriai namie pasiruošė, kaip turi atrodyti kiekviena scena, tai tikrai nebepriims jokių pasiūlymų. Buvo smagu žiūrėti, kad jie turi planą, kas kur turi stovėti, ką dayti, tačiau vokalistai patys improvizavo mimikas ir judesius, kol sulaukdavo pritarimo ar smagaus visų juoko. Vėliau prie vokalistų ir statistų prisijungs ir šokėjai, tačiau kol kas jie choreografiją kuria atskirai, tad reikės nueiti pažiūrėti, kaip jiems sekasi.

blogas01

 

Po pietų važiavau į muzikinę repeticiją. Autobuse sutikau bugnininkę Egidiją, kuri,likus 15 minučių iki repeticijos pradžios, rūpinosi, kad nepavėluotų. Supratau, kad muzikantai nusiteikę rimtai (išskyrus bosistą Zbigą, kuris vėliau užsiminė, kad už vėlavimą jau skolingas dėžę alaus:). Atėjusi mažą, raudonais kilimais iškaltą rūsio patalpą radau pilną, nes buvo pirma muzikantų repeticija su vokalistais (tais pačiais dviem, kurie jau atlaikė režisūrinę). Vokalistė Marija įsivažiavo nedrąsiai, o pradėjus dainuoti Žygimantui, netrukus buvo nuspręsta prijungti ir tris pučiamuosius. Tenka gėdingai pripažinti, kad vėlesnių diskusijų apie prietakčius ir pustonius nelabai supratau… Tačiau beveik tris valandas praleidusi su skirtingo amžiaus, pažiūrų, net mėgstančiais skirtingo stiliaus muziką studentais, suvokiau vieną svarbų dalyką. Muzikantams, šokėjams ir vokalistams turi būti smagus ir malonus (nors kartais ir varginantis) kūrybinis procesas, nes tik tada bus smagu ir roko operos žiūrovams. Manau, jiems šių metų pasirodymas patiks :)
blogas02

Važiavau namo su Dainiumi, grojančiu gitara. Jis manęs paklausė, ar daug yra muzikantų, grojusių ir ankstesnėse roko operose. Mintyse peržvelgiau veidus ir supratau, kad ne – šiais metais dirba laaabai daug pirmakursių visose srityse. Tiesiog puiku – daug naujų idėjų ir dar daugiau entuziazmo!!!

blogas03

Kitą savaitę planuoju apsilankyti šokėjų repeticijoje, paklausyti, kaip vokalistai lavina balsus, o savaitgalį dalyvių jau laukia pirmas mažas pasirodymas, tad tikrai turėsiu ką papasakoti :)