Kas lieka MIDI Roko Operos užkulisiuose?

Iki MIDI Roko Operos, kurią išvysime jau balandžio 24 dieną Teatro arenoje, žengiama pamažu. Šįkart Jūs turite unikalią progą išgirsti žmones, kurie tuos žingsnelius žengia. Savo patirtimi dalinasi Roko Operos (toliau – RO) choreografai Gintarė ir Deividas.

Šeštadienio rytas. Daugumai žmonių tai diena, kai galima pailsėti nuo savaitės darbų, voliotis lovoje iki pietų ir ramiai leisti laiką. Tik ne MIDI Roko Operos šokėjams, vokalistams, choristams ir režisūrinei grupei.
10h. Vilniaus Universiteto Gamtos Mokslų Fakultete esančioje Didžiojoje Auloje prasideda repeticija. Šokėjai išeina į šokių salę apšilti ir šlifuoti šokių judesių, choristai išeina prasidainuoti, vokalistai su režisūrine grupe lieka ant scenos. Lengvas fizinis apšilimas, keletas aktorinių trenažų, pasikalbėjimai apie personažus, jų emocijas ir technikas. Tokia yra įprasta ryto rutina.

13h. Choreografinė repeticija jungiasi su režisūrine. Šokėjai iš šokių salės ateina į aulą, pasiruošę parodyt, ką spėjo sukurti. Prasideda režisūrinių struktūrų ir choreografijos sujungimas. Režisierius eina ant scenos ir pasakoja šokėjams, ką nori matyti konkrečiose scenose. Choreografai primena šokėjams judesius. Scena sudedama ir realizuojama. Kūrybinė grupė tariasi. Pastabos, pataisymai, keitimai, bandymai. Ir taip scena po scenos, kol gaunamas preciziškiausias variantas.

17h. Repeticija baigiasi. Visi gali judėti namo, arba, jei yra noro, drauge pavalgyti ar išgerti kavos, pasidalinti dienos įspūdžiais, patarimais. Pats metas pakalbinti prie RO ne pirmus metus prisidedančius, galima sakyti, RO veteranus choreografus Deividą Anusą ir Gintarę Rinkevičiūtę.

 

Nuo kada dalyvaujate MIDI RO?

Gintarė: Nuo 2013 m.

Deividas: Nuo 2011 m.

 

Kaip nusprendėte tapti RO dalimi?

Gintarė: Pirmiausia, mano fakulteto organizuotoje pirmakursių stovykloje vyko MIDI RO pristatymas. Tuo metu man tai neatrodė labai aktualu, bet jau vėliau, prasidėjus mokslo metams, pastebėjau kvietimus į RO atrankas. Kadangi labai mėgstu šokti, nusprendžiau pabandyti. Perėjau atrankas, parodžiau, ką moku, ir štai, tapau  RO komandos dalimi.

Deividas: Padėjau ruoštis „nulinėms“ – Matematikos ir informatikos fakulteto pirmakursių organizuojamam renginiui. Turėjome sukurti filmuką, kuriame reikėjo šokti. Kūrybinio proceso metu susipažinau su partnere. Sužinoję apie šokėjų atrankas į RO pagalvojom, kodėl gi ne? Nusprendėm nueiti ir parodyti, ką sugebam. Atrankas pavyko pereiti ir mums buvo suteikta galimybė prisijungti prie komandos.

 

Ar iki pradėdami dalyvauti RO užsiėmėte šokiais?

Gintarė: Taip – sportiniais ir gatvės.

Deividas: Taip, sportiniais.

 

Su kokiais sunkumais tenka susidurti dirbant su Roko Operomis?

Gintarė: Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais tenka susidurti – suderinti laiką taip, kad jis būtų visiems tinkamas.

Deividas: Man, turbūt, sunkiausia  yra negyventi pačia RO. Kuomet pradedu dėlioti prioritetus, RO visad atsiduria pačiame prioritetų viršuje. Taip pat, kartais tenka padaryti daugiau darbų, negu priklauso pagal tiesiogines pareigas. Turbūt taip yra todėl, kad be galo stipriai tikiu pačia RO ir noriu, kad viskas būtų atlikta puikiai. Juk tai kyla iš begalinio tikėjimo renginiu ir jo idėja.

 

Linksmiausias nutikimas repeticijų metu?

Gintarė: Gal ne tiek daug tų linksmų nutikimų būna per repeticijas, kiek per pačias premjeras ant scenos. Pavydžiui,  2013 m. šokio metu atsijungė gitara, o tai buvo vienintelis instrumentas, pagal kurį buvo kurtas šokis. Vienoje vietoje reikėjo sinchroniškai kristi, bet kadangi pavėlavome, jaudinausi, kad merginoms to padaryti nepavyks. Ačiū dievui, tąkart viskas pavyko.

Deividas: Tais pačiais 2013 m. per premjerą vaikinams plyšo kelnės. Tad pertraukas tarp šokių teko išnaudoti jų siuvimui. Dar pamenu, kaip 2011  m. buvome neįspėti, kad nusileis dekoracijos, ir pamanėm, kad jos tiesiog nukrito.

 

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Gintarė: Įkvėpimo daugiausia semiamės vienas iš kito. Kadangi RO nesisieja su konkrečiu šokio stiliumi, turime visišką kūrybinę laisvę ir dirbdami kartu tobulėjame.

Deividas: Su Gintare esam labai „susidirbę“. Pavydžiui, susitinkam kurti šokio, atsistojame prie veidrodžių ir net nežiūrime vienas į kitą. Tiesiog dirbame kiekvienas sau ir tada pasižiūrim – ogi atliekam labai panašius judesius, kartais net sinchroniškai. Kalbant apie patį įkvėpimą šokiams, stengiamės jų iš kitur nekopijuoti. Retkarčiais paieškome idėjų, bet didžioji dalis yra mūsų kūryba. Nors pernai po RO teko pamatyti savo kurto šokio judesius „Maximos“ reklamoje.

 

Gal su choreografine grupe turite kokių nors repeticijų tradicijų? Jei taip, tai kokios jos?

Gintarė: Pasisveikindami visada pasibučiuojam, o atsisveikindami darom firminį nusilenkimą.

Deividas: Repeticiją pradedame nuo „žudančio“ apšilimo. Atėjus pertraukai turiu savo tradiciją apvalgyti šokėjus. Yra viena mergina, kuri penktadieniais prašo paskambinti ir priminti apie šeštadienio repeticiją bei pažadinti. Taip pat kiekvienais metais choreografai kur nors nusiveda šokėjus, šiemet planuojame juos nusivesti į šiuolaikinio šokio spektaklį. Turim RO premjeros tradicijų. Premjeros dieną choreografai dovanoja atminimo dovanėles savo šokėjams. Na, o su kai kuriais savo komandos nariais esam susitarę kurį laiką po premjeros nesiplauti grimo. Ir greičiausiai bene svarbiausia šokėjų sukurta tradicija – tai šokis MIDI himnui, kurį tikimės perduoti ateities kartoms.

 

Kas jums yra RO?

Gintarė: Šeima.

Deividas: Šeima, namai, gyvenimo būdas, laisvalaikis. Trumpai tariant RO – tai gyvenimas. Kadangi RO yra prioritetų viršuje, tai moto: „Nėra laiko – yra RO“, man galioja visu šimtu procentų.

 

Kaip pasikeitė RO nuo pirmosios, kurioje teko dalyvauti iki dabartinės?

Gintarė: Ji kiekvienais metais keičiasi, tobulėja, būna kitokia, nes kartu keičiasi ir temos, žmonės, atsiranda naujų veidų.

Deividas: Manau, kad RO profesionalėja. Pavyzdžiui, šiemet prisidėjo ir choras. Taip pat, RO labiau meniškėja ir tai jau nebe koncertas, o spektaklis, pasirodymas. Nuo mėgėjiško meno einama prie profesionalesniojo. Greičiausiai tam įtaką daro didėjanti integracija tarp sričių.

 

Ko palinkėtumėte ateinančioms RO kartoms?

Gintarė: Be RO dvasios pajautimo nieko nebūtų, tad linkiu kad pajustų tą dvasią, „kaifuotų“ nuo to ką daro ir nebijotų išlipti iš rėmų bei perlipti per save.

Deividas: Pirmiausia, kad tos kartos būtų ir atsirastų. Kaip ir minėjo Gintarė, kad pajustų dvasią. Žinoma, kad padarytų geriau, negu iki tol ir toliau keltų kartelę. Asmeniškai norėčiau pamatyt vieną RO, kuri būtų netradicinio pateikimo absurdo tragikomedija (užuomina  tiems, kurie kurs sekančias RO). Kadangi nenorėčiau, kad šis projektas pasibaigtų, norėčiau palinkėti, kad pati RO sulauktų Žemės amžiaus. Na ir sau bei Gintarei norėčiau palinkėti kitų metų RO matyti ne pro ašaras akyse.
Labai dėkojame RO choreografams už pasidalinimą patirtimi ir istorijomis.