Taigi, kartą, už dviejų kalnų (na, kai kuriuose dokumentuose prideda ir tokią mažytę nuokalnę, kuri labai panaši į kalną, bet tie, kurie bandė ja lipti, sako, kad visai nešnopuoji lipdamas taip, kaip lipdamas į prieš tai du) Grido mieste, kuriame į savo galingus krumpliaračius įsukęs miestelėnus Grido kompiuteris jau ilgą amžių žaidė žmonių likimais, staiga dvelktelėjo nauji vėjai. Į miestą, bėgdamas nuo ant kulnų lipančio darbdavio pirklio Hamzos, užklydo Gunaris – gudrus ir protingas Hamzos vergas, nepabūgęs pasipriešinti aikštingiems darbdavio įgeidžiams. Naujų vėjų mieste jau seniai laukė Ofelija – dailiausioji miesto mergina, ilgą laiką ieškanti būdų pasprukti iš nuobodaus Grido pasaulio. Būdas yra – vestuvės. Deja, tinkamą jaunikį atrasti, pasirodo, užduotis neįmanoma. Gridas nenori Ofelijos paleisti iš miesto gniaužtų, todėl jaunikio paieškos jai virsta tikriausiu balkanišku košmaru.

Scenarijuje prabylama apie darbo rinką, protestuojama prieš lengvus pinigus ir kartu į taktą skelbiama – nusipelnėme turėti savo vietą po saule. Tai muzikinis protestas prieš lengvabūdišką “chaltūrą”, kur pernelyg išaugęs darbdavių “Dievo” kultas pagrindinius veikėjus – Gunarį ir Ofeliją – verčia nesustojamai judėti klaidžia siužeto linija. Kur nuves painūs ir klaidūs šunkeliai, kuriais dažnam tenka eiti studijų pabaigoje – atsakymą sukompiliuosime balandžio dvidešimt šeštąją.