daujotas

Tadas Daujotas. 5 pirmosios Roko Operos. Ilgametis palikimas. Antroji MIDI RO pasakos dalis. Kas gi geriau gali papasakoti apie Roko Operos pradžią, jei ne vienas iš jos pradininkų? Kalba Tadas Daujotas, dar kitaip vadinamas MIDI Roko Operos tėvu.

Ką šiuo metu veikiate (dirbate, o gal dar ir kitokia veikla užsiimate)?

Šiuo metu esu radijo stoties XFM laidų redaktorius, taipogi kuriu dainas, groju gitara ir dainuoju grupėje „Revival Orchestra“.

Ką baigėte MIF‘e?

Esu amžinas studentas: pirmame kurse mokiausi metus, antrame – 2 metus, trečiame – 3 metus, o ketvirtame – 4. Studijavau matematinį modeliavimą ir optimizavimą, bet per dešimt metų MIF‘o nebaigiau.

Prisiminkite savo pirmąjį mėnesį MIF‘e. Kaip jautėtės? Ar savo vėžiose? Pirmieji prisiminimai ir įspūdžiai, šovę į galvą.

Pirmasis mėnuo MIF‘e buvo kažkas naujo mano gyvenime – po mokyklos atrodo tarytum išsprūdau į laisvę, jaučiausi suaugęs. Kadangi atsirado daug naujų draugų – tai man reikėjo su visais susicementuoti, todėl mokslai po truputį nuėjo į antrą planą…

Kaip sekėsi mokslai?

Mokslai sekėsi sezoniškai – kartais sekėsi, o kartais ne. Daug kartų dėl neišlaikytų egzaminų teko imti akademines atostogas, bet buvo kartų kai grįžęs po jų labai susigriebdavau ir netgi gaudavau stipendiją.

Ar pasiilgstate studijų laikų? Jei taip, ko  labiausiai?

Tų laikų labai nepasiilgstu, bet turbūt pasiilgstu komandinio entuziazmo, kuomet didelė komanda organizuodavo roko operą, vykdavo repeticijos, pasiruošimas ir skaičiuodavome dienas iki MIDI.

Kaip kilo idėja apie MIDI Roko Operą? Kaip sugalvojote temą?

Dar besimokydamas mokykloje norėjau pastatyti roko operą, taigi, kai įstojau į universitetą, turėjau širdyje tokį troškimą. Man būnant fuksu, 1998 m. vyko paskutinės Matematikų dienos – MADI (nuo kitų metų jos pradėtos vadinti MIDI). Aš atėjau į biblioteką, kur vyko organizacinio komiteto susirinkimas, ir pasakiau, kad noriu organizuoti roko operą. Jie man pasakė: „Gerai, organizuok“. Tais metais operos pastatyti nepavyko, bet vakarinės dalies koncertinėje programoje pasirodėme su grupe, kur atlikome penkias dainas apie fakultetą, dėstytojus ir gyvenimą su integralais. Tik 2000 m., kuomet į roko operos skelbimą atsiliepė dvi merginos, pareiškusios norą dainuoti, mes per tris savaites viską padarėme nuo A. Neatsimenu, kaip pasirinkome temą, bet turbūt dėl to pasirinkome pasaką, kad ją labai lengva buvo įgyvendinti. O iš tiesų tik dėl to, kad prie mūsų tais metais prisijungė Kristina Alkauskaitė – gimė pirmoji Roko Opera „Raudonkepuraitė“.

Kodėl pasirinkote būtent operos, o ne kokį kitą žanrą?

Mano tėvai muzikantai ir, galima sakyti, aš užaugau Operos ir baleto teatre. Opera, kaip žanras, man patiko nuo vaikystės, bet kuomet išgirdau Andrew Loyd Weberio roko operą „Jesus Christ Superstar“ – man, kaip jaunam žmogui, tai labai patiko, ir šis stilius buvo itin tinkamas saviraiškai, todėl ir buvo širdyje troškimas pastatyti būtent roko operą.

Pasiruošimas Roko Operai. Nuo ko pradėjote, kaip sekėsi organizaciniai procesai, rinkti komandą, koks rezultatas?

Manau, kad čia yra neišsemiama tema ir galėčiau apie tai surengti seminarą. Iš tiesų 2000 m. pradėjome nuo visiško nulio ir tai buvo Dievo stebuklas, kad mes tai padarėme per tris savaites. Po pirmosios Roko Operos sėkmės mes daug rimčiau pradėjome žiūrėti į šį projektą ir 2000 m. vasarą-rudenį jau susidarė keturių žmonių kūrybinis branduolys. Su šia šaunia komanda mes drauge augome, tobulėjome ir pastatėme keturias Roko Operas. Tuo metu tai buvo revoliucija MIDI istorijoje, nes Roko Opera – kaip vienas iš dieninių renginių 2001 m. 101 auditorijoje nesutalpino visų norinčių pasižiūrėti – į auditoriją susirinko apie 600 žiūrovų, ir dar nemažas būrelis smalsuolių liko stovėti fakulteto kiemelyje. Taigi, jau kitais metais Roko Opera tapo vakarinės dalies vinimi, o aš buvau ne tik jos koordinatorius, bet ir atsakingas už visą vakarinę dalį, taigi mūsų laukė dideli iššūkiai ir, žinoma, didelė atsakomybė. Būtent organizuojant 2002 metų MIDI Roko Operą „Felikso katinai“ kūrybinį procesą pradėjome maždaug prieš devynis mėnesius. Čia yra panašiai, kaip su moterimi, kuri pastoja ir laukiasi vaiko. Pirmiausiai kūrybinė komanda turi pastoti kažkokia idėja. Tada ta idėja vystosi ir auga. Po to yra panašiai kaip su šeima, kuri pradeda ieškoti naujagimiui rūbelių, vežimėlio ir imasi perstatyti bute baldus, taip ir Roko Operos kūrybinė grupė – atrenka dainas, rašo scenarijų, daro dainininkų ir muzikantų atrankas, atsižvelgiant į tuos solo dainininkus ir jų charakterius kuria tekstus, galvoja apie kostiumus, ieško patalpų projekto įgyvendinimui, kuria dekoracijas, repetuoja ir šitomis idėjomis kvėpuoja. Tada paskutinį mėnesį prasideda gimdymo skausmai – laiko lieka vis mažiau, atrodo dar to nespėjai, dar to nespėjai, o jau laikas gimdyti… Taigi, tuomet paskutinės naktys būna bemiegės – repeticijos užsitęsia iki išnaktų, paskutiniai stūmimai ir…. gimsta kūdikis – Roko Opera išvysta dienos šviesą!!!! Po premjeros būna panašiai kaip ir su naujagimio mama – ji širdyje džiaugiasi, bet porą dienų po gimdymo jai būna sunku vaikščioti.

Manau, kad su kiekvienais metais rezultatai buvo vis geresni, o 2004 metų MIDI Roko Opera buvo mūsų komandos kūrybinio darbo kulminacija. Taip mes įgyvendinome penkmečio planą ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose 3000 žiūrovų pamatė MIDI Roko Operą „Žaidimo pabaiga“. Ji pranoko visas prieš tai buvusias roko operas – 10 solistų su specialiai pasiūtais kostiumais (anksčiau kostiumų nesiūdavome, bet nuomodavomės arba prisipirkdavome skudurynuose), didžiulės dekoracijos, styginių ansamblis, roko grupė ir pučiamųjų kvintetas. Prie Roko Operos įgyvendinimo tais metais prisidėjo apie 70-80 žmonių, ir jie visi buvo motyvuoti bei žinojo, ką reikia daryti, todėl ir rezultatas buvo tikrai geras. Taip pat mes pirmą kartą visą muzikinę dalį įrašėme į 24 takelius ir suvedėme studijoje, o nufilmuotą medžiagą išleidome DVD formatu. Tai buvo didelio iššūkio įgyvendinimas – mes užkopėme į aukštą kalną ir mūsų širdys džiaugėsi, kad mums drauge tai pavyko padaryti.

Ar dabar einate į Roko Operas?

Po to, kai baigiau organizuoti, – 2005m. buvau kaip žiūrovas, 2006m, Roko Operoje „Pradžių pradžia“ dainavau ir vaidinau. Po to lankiausi poroje operų, bet kadangi buvau išvažiavęs gyventi į užsienį – atsirado spraga, na, o dabar paskutinėse dvejose teko apsilankyti.

Kaip manote, ar labai pasikeitė (nuklydo) Roko Operos idėja ir prasmė nuo Jūsų sugalvotos? Gal jai kažko trūksta?

Manau, kad dabartinės Roko Operos subrendo. Mes kūrėme muzikinius spektaklius pasakų motyvais, o šiandien kuriamos Roko Operos kalba aktualiomis jaunimui temomis. Manau, kad tai yra jaunų žmonių širdyse gimstantis tiesos ieškojimo procesas, kuris siekia išlaisvinti žmonių mąstymą nuo neteisingų stereotipų. Tai, ką jūs darote, yra nuostabu ir sveikintina. Ačiū Dievui už tai, kad tęsiate mūsų pradėtą darbą, ir kad įgavote daug prasmingesnį pagreitį.

Jei jau prakalbome apie prasmę, tai kokia gi buvo Jūsų rengtų Roko Operų prasmė?

O kokia prasmė gali būti pasakose? Dažnai tai yra gėrio ir blogio kova. Bet manau, kad pagrindinė motyvacija, kodėl mes darėme – mums tai buvo smagu, ir mes norėjome pralinksminti žiūrovus. Tai, ką mes tuo metu darėme, buvo pakankamai vaikiška – kūrėme MIF‘o mitologiją, tam tikrus personažus, norėjome, kad tai būtų paprasta ir suprantama kiekvienam. Tiesiog norėjome surengti gražią šventą studentams, dėstytojams ir fakulteto svečiams.

Manau, kad čia yra panašiai kaip su vaiko vystymusi – pirmosios Roko Operos buvo kaip kūdikis, kuriam reikia keisti vystyklus, jis pradžioje šliaužioja, po to pradeda daryti pirmuosius žingsnius ir tam mažam vaikui rūpi tik pasakos. Po to jis auga, bręsta. Pernykštė Roko Opera – tai pakankamai subrendęs penkiolikmetis paauglys, kuris jau mąsto kaip suaugęs žmogus. Tikiuosi, kad šiemet šešioliktoji Roko Opera bus dar brandesnė ir prasmingesnė.

Ką jums pačiam davė Roko Opera?

Roko opera buvo mano gyvenimas. Jeigu ne MIDI Roko Opera aš MIF‘e tikrai tiek ilgai neišbūčiau. Roko Operų organizavimas man buvo kūrybinio progreso variklis – aš galėjau tobulėti kaip renginių organizatorius, scenarijų ir libretų kūrėjas, dainininkas, ir, žinoma, kaip asmenybė. Darbas šaunioje ir iššūkius mėgstančioje komandoje suteikė daug įžvalgos ir patirties. Tai buvo nuostabus laikas, kuomet mes drauge tobulėjome darydami tai, kas mums labiausiai patinka.

Ar dar palaikote ryšius su savo statytos Roko Operos komanda?

Esu dėkingas už visus žmones, su kuriais teko statyti roko operas. Deja, praėjus tiek laiko su daugeliu keliai išsiskyrė, kai kurie šiuo metu gyvena užsienyje, kai kurie yra sukūrę šeimas, kai kurie užsiima savo verslu, ir tik keletas yra tų, su kuriais karts nuo karto palaikau ryšius. Manau, kad būtų nuostabu, jeigu įsteigtume MIDI Roko Operos veteranų klubą – taip galėtų atsinaujinti seni ryšiai, atsirastų nauji ryšiai tarp skirtingų kartų, galėtume keistis patirtimi ir tobulėti. Aš galiu daug ko pasimokyti iš jūsų, lygiai taip pat kaip ir jūs galite kažko pasimokyti iš manęs, ar žmonių, kurie organizavo Roko Operą prieš penkis ar aštuonis metus. Vienybėje yra didelė jėga, todėl verta susimąstyti apie tokį svarbų žingsnį Roko Operos ir MIDI istorijoje.

Kaip manote, į ką išaugs studentų renginys Roko Opera?

MIDI Roko Opera yra išskirtinis renginys studentiškame gyvenime ir tai yra tikras Dievo stebuklas, kad jau 16 metų šita idėja neužgęsta, bet auga ir bręsta. Tikiu, kad ir toliau MIDI Roko Opera bus vienas iš ryškiausių jaunimo renginių Lietuvoje, garsiai kalbantis jauniems žmonėms gyvenimo tiesas ir uždegantis jaunimą gyventi kūrybingą ir prasmingą gyvenimą.

Ačiū už Jūsų laiką ir atsakymus.

Tačiau tai dar ne paskutinė MIDI Roko Operos pasakos dalis. Laukite tęsinio…