Mūsų miestelis yra vienas iš mažiausių miestelių visame pasaulyje. Betgi net būdamas pats mažiausias, jis turi gana nemažai gyventojų, kurie yra tokie įdomūs, kad kiekvieno iš jų gyvenimo istorija yra verta mažų mažiausiai atskiros knygos, detektyvinės istorijos, monumentalios apybraižos ar kino filmo. Šiame miestelyje gimiau ir užaugau aš, Ofelija.

Vaikystėje lakstydavau po turgaus aikštę it patrakusi, mėtydavausi akmenimis su miestelio berniukais, gaudydavau varles ir bučiuodavau jas, tikėdamasi stebuklo. Tėvai juokdavosi, o nesibaigiančios užkeikto princo paieškos ilgainiui virto tikru užkeikimu ir užtruko iki šių dienų. Miestelis, kad ir koks būtų ramus ir jaukus, it išaugtas rūbas nebegalėjo patenkinti mano troškimų, numalšinti nuolatinių spėlionių, o gulint pievoje ir žiūrint į debesėlius, ramiai plaukiančius dangumi, jiems nuolat pavydėdavau jų miesto – aukšto, nesibaigiančio ir skaisčiai žydro. Žiūrėdama į debesis, ir aš buvau nuolatinis keliauninkas, debesėlis, gimęs Ofelijos miestelyje. Grido kompiuteriui įgaunant vis didesnę įtaką, norint pasprukti iš miesto, nebeliko kitos išeities, kaip tik susituokti.

Vaikystėje turėjau didelį, baltą ir pūkuotą katiną. Riestanosį, žaliaakį. It sargybinis užrietęs uodegą tipendavo man pavymui savo minkštomis pagalvėlėmis liesdamas vėsų miesto grindinį. Katinas buvo ištikimiausias mano bendražygis, su juo žaisdami pievoje atsidurdavome tai Alpėse, tai Afrikoje, tai Kilimandžaro viršūnėse. Deja, kartą, susiruošus į tolimą ir nepakeliamą kelionę po Sacharos dykumas, Katinas mane paliko. Kaip į vandenį. Dingo. Dingo, sulig man sukako aštuoniolika.

Baigėsi ir mūsų kelionės. Sorenas Kierkegaardas klausė: „Kodėl žmogaus kančia lyginant su paukščio atrodo tokia baisi – ar ne todėl, kad žmogus gali kalbėti? Ne, ne dėl to, nes tai juk pranašumas, o todėl, kad nemoka tylėti.“ Nutilau, ir nutilau ilgam. Kelionės liko užrakintos mano lūpose, tačiau išmesti iš galvos jų niekaip nesugebėjau. Sulig kiekviena sekunde, primindamos apie save, dūrė vis aštriau ir skausmingiau. Deja, apie tai nebeturėjau kam prasitarti.

Aš daug turiu tokių gelmių,
Kurios su nieku nesiderina,
Jos kartais tyli – ir ramu,
O kartais ima kelti nerimą.

Henrikas Radauskas

Cezarija, antroji mano motina, matydama apsiniaukusį dangų mano akyse, kaip įmanydama stengėsi vaduoti namus iš apėmusios apatijos, nuolatos suteikdama man naujų vilčių. Jaunikio paieškos tapo tokios svarbios ir dažnos, jog gandas pasklido toli už trijų kalnų. Per dieną įvykdavo per keliasdešimt bandymų supažindinti jaunikaičius su Gridu. Deja, miesto valdovas Gridas visus juos atmesdavo. Laukimas tapo skaudus.

Gride trūksta tikrų vyrų, o nuo šiolei  ir katinų. Tikiuosi, kad nepritrūks  tikrų rašytojų, kurie ims ir parašys knygą apie visus kitus miestelėnus, nes per daug užsisielojusi, paminėjau tik keletą jų.