Už dviejų kalnų ir trečio, mažojo, chaosas. Į Grido miestą įsibrovė riebus, turtingas, bjauresnis už patį velnią ir piktesnis už šunį vergvaldys Dinaras Hamza. Vos jo vergų kinkinys pasiekė Grido vartus, miestelėnai Gridiečiai buvo priversti mesti savo kasdieninius darbus ir įsistebeilyti – „o kas gi bus dabar“.

Ir buvo bėda. Panaši (o gal ir didesnė už tą), kuri ištiko Lietuvą 2010-ųjų krizės duobėj bejėgiškai skėryčiojant rankomis ir murmant magiškąjį „Dieve padėk“, vis dar nespėjus įsivesti Euro valiutos. Tiesa, šįsyk istorija kiek kitokia – nebuvo Gride Eurų. Nebuvo pinigų apskritai, tačiau Dinarui Hamzai tai taip pat apvalainai buvo nelabai motais, mat šioje parapijoje už vis dar tebespoksančios miestelėnų minios tūno kitas jo interesų šaltinis. GU-NA-RIS.

…Hamza piktai prisimerkia, suraukia tankius it grindų šepečiai antakius ir užsimoja botagu… Dievo rykštė šį sykį kliudo visai ne ten, kur reikėtų ir kur Hamzai (ar, neduokdie, Rusijos diktatoriui su lygiai tokiais storais ir tankiais kaip Hamzos antakiais – žmonės sako, jie giminės esą – ) norėtųsi. Interesų mūšis, prilygstantis ketvirtajam pasauliniam karui, kaip motina persileidžiančio gemalo neišlaikydamas susikaupusios įtampos, prasiveržia ir sprogsta. Atsiranda daugybė frontų. Nėra neįtrauktų. Nėra išsisukusių. Ir tai ne teatras. Nesvarbu, kad Teatro arenoje.