Mūs, atrodo, nė būti nebuvę…

Tik protėvių mituos lyg saulę pro debesį

Probrėkšmiu sykiais regėję

Kas kartą po žodį į lūpas artistams sudėję.

„Deus ex machina“, iš žydrųjų kompiuterių ekranų pasiuntęs nenutrūkstamai tvirtą srautą raidynų. Įpūtęs gyvybę Ofelijai, Dinarui Hamzai, Gunariui, Cezarijai, ir kitiems, kam valia buvo prabilti, yra realus ir apčiuopiamas. Realus, ir retsykiais sutinkamas keistose Gridavilniaus miesto kertėse, su plunksnakočiu rankoje ir, jeigu, prikąsta lūpa – su mūza svečiuose. Įkvėpimas (aut. past.- Dievų iš mašinos nuolatinis kvėpavimas) kaip kūdikis trūksmingai pasikūkčiodamas dairosi motinos krūtinės, kol ramūs libretistų žingsniai nusidriekia tarp dviejų-trijų-keturių-penkiolikos pasaulių.

„Pristatyk mus kaip libretistus. Nurautus, įkvėpimo keisčiausiose vietose beieškančius libretistus.“

Ir taip libretai tarė Dievo žodį.