Pirmiausia, norime atsiprašyti visų realiai fiktyvių personažų,  jei straipsnyje aptiksite Jus įžeidžiančios medžiagos. Atsiprašome – galvojome, kad Jūs netikri.

Taip pat atsiprašome už žanro konvencijų neatitinkančią pradžią. Pasirodo, jog pagrindinis pasakų tropas „Kartą, už devynių jūrų ir devynių marių“ paskelbtas kenksmingas vaiko pasąmonei. Visų pirma dėl to, jog (cituoju „Muzmee“ pasakų kritiką)  „neaišku iš kurios pusės pažiūrėsi“ .

Taigi, kartą, už dviejų kalnų (na, kai kuriuose dokumentuose prideda ir tokią mažytę nuokalnę, kuri labai panaši į kalną, bet tie, kurie bandė ja lipti, sako, kad visai nešnopuoji lipdamas taip, kaip lipdamas į prieš tai du)…

Įšnopavęs į šiuos du kalnus ir palipęs mažyte nuokalne, vidutinio ūgio žmogus išvysdavo miestą, miestą vardu Gridas. Iš tolo paklydėliui Gridas atrodydavo įspūdingai: švarus, tvarkingas, su besišypsančiais žmonėmis. Šiais laikais savo dirbtinumu jam prilygti gali nebent Madame Tussaud vaškinių figūrų muziejus.
„Po galais ir Po Velnių“ – pavydėdavo kvailesnis. Tačiau gudresnis, užuot piktinęsis, niekaip negalėjo nepastebėti miesto aikštėje stovinčio DAIKTO.  Jį žmonės vadino taip pat Gridu (greičiausiai nuo jo ir kilo miestelio pavadinimas, nežinia – viskas buvo taip seniai, jog jau nėra, kas tai bepaliudytų). Tamsios, užuojautą keliančios spalvos monitorius, miesto aplinką puošiantys laidų raizginiai miestelio gyventojams leido savo likimus patikėti neaprėpiamam Grido protui, patirčiai bei išminčiai. O jis buvo toks neaprėpiamas, jog visa išmintis sutilpdavo į du žodžius: „Taip“ ir „Ne“.

„-Ar man gimdyti naują vaiką?“ „-Ne“ „-Ar man stoti į Psichologiją?“ „-Ne“ „-O į Filosofiją?“ „-Ne“ „-Taikomąją Fiziką?“ „-Taip“.

Kiekvienas Grido miesto žmogus bent kartą į savaitę ateidavo prašyti patarimo. Neilgai trukus „šviesieji“ piliečiai, įvertinę laiko sąnaudas, kurios kyla sprendžiant paprasčiausius buitinius klausimus, į Grido rankas atidavė viską:

„-Ar tiktų šiandien mėsa ant stalo?“

„-Taip“…

Galiausiai nebeliko mieste sprendimų, kurių Gridas nežinotų, o jeigu ir atsirasdavo kvailių, kurie mėgindavo Grido verdikto nepaisyti, tai šie tuoj pat susilaukdavo griežčiausio vyresniųjų teismo.

Kita vertus, tokios stiprios ir doros miestelio tradicijos patiko ne visiems… Dėmesio, į miesto aikštę įžengia gražiausioji Grido mergina OFELIJA! Pavargusi nuo miesto nuobodybės, ji bet kokiu būdu svajoja išvykti į platųjį pasaulį. Tačiau lengvai bei svetingai keliautojus priėmęs Gridas taip lengvai savo laidukų neatraizgo.
Ofelija žinanti, jog vienintelis būdas išvykti yra – SUSITUOKTI!  Susirasti jaunikį jai ne problema – kiekvienas Grido vyras – ar tai būtų laimingai santuokoj gyvenantis miesto fleitininkas, ar paprastas miesto padugnė girtuoklis PUNKA - jau ne kartą yra jai piršęsi.

BET… Patvirtinti santuokas – primena miesto moralinių vertybių saugotoja Cezarija – gali tik vienintelis ir nenuginčijamas Grido žodis. Išeities iš padėties nėra, todėl Ofelijai tenka laukti iš dangaus nukrintančio „Deus ex machina“.

O tuo metu, visiškai kitoje nuokalnės pusėje, antruoju kalnu šnopuoja grandinėmis sukaustyta vergų virtinė. Prieky jų, didžiuodamasis savo „nuosavybėmis“, botagu apsiginklavęs šnopuoja bjaurusis darbdavys HAMZA.Niekam jis jų neparduos, kadangi vergai, nenutuokdami, jog yra ir visiškai kitoks gyvenimas,  jaučia Hamzai naivią baimę ir pagarbą. Ir vis dėlto neilgai trukus atsiranda vienas tipas, supratęs, jog jeigu nieko taip ir  nesiims, visą gyvenimą praleis grandinėmis sukaustytų vergų „Piknike“. Jis vardu GUNARIS.
Ar jis ir bus Ofelijos „Deux ex machina“? O gal dėl Dievo titulo kovojantys Gridas ir Hamza užleis vietą girtuokliui Punkai?

Laukite tęsinio…