Rytas. Rytas kaip visada: įkyrus žadintuvas, dešimt minučių dušo, keturios  – pusryčių, penkiolika – naujienoms, trys – dantų pastai ir šepetėliui. Skubu. Nutrintas rudas „advokatas“ po pažastimi, viskas įprastu taktu: batai, skėtis, kostiumas, pirštinės, veidrodis, batai, veidrodis, šalikas, veidrodis, telefonas, veid-ro-dis…

Ketvirtus metus iš eilės dirbu. Programuoju. Važiuoju į darbą ir iš jo tramvajumi už dinarą dvidešimt penkis grošus, kartkartėm ištaikydamas įšokti į brangesniąją bričkelę. Neturiu pinigų, neturiu laiko, „chaltūrinu“. Rutinos grandinės it barškuolės pavojingai skimbčiodamos vis giliau leidžia nuodą į savo noru pravertą žaizdą, pasaulį už juodai baltų eilučių matyti leisdamos tik pro nailonu aptrauktas akis. Kartą įsikibęs, Hamza geruoju nepaleidžia.

Prieš susipažįstant su Dinaru Hamza, buvau it gulbino juodais paakiais pienu plaukęs: jaunas, narsus, gražus ir stiprus Gunaris. Gunaris, turintis pustuzinį neperskaitytų bei sunkiai įskaitomų dėdulės su auksiniu dantimi prirašytų sąsiuvinių kiekvienam gyvenimo atvejui; trejetą milijonų idėjų, kaip iš medinio pagaliuko pagaminti karališkus pietus ir pamaitinti kaimenę karvių, penkiasdešimt septynis paveikslus, kuriuos paišyti buvau pasiryžęs kiekviename tarpsnyje bei keletą spalvotų kreidelių, jei tas tarpsnis netikėtai užkluptų.

Tuo tarpu Dinaras Hamza buvo irgi nepėsčias. Hamza – toks turtingas, įtaigus, orus, kad digirigi – vos prabilęs, galvą ir pančius apie liauną juosmenį apsuko šimteriopai stipriau, nei aitrus rūgtelėjusios giros gurkšnis. Kaipgi netikėsi pirklio žodžiu, tokiu prisirpusiu ir gundančiu. Juolab, kad smailialiežuvis Dinaras žada daug – balto betono namą, penkis tūkstančius žąsų, pulką vištų, nuotaką ir laimingą gyvenimą be nelaimingos pabaigos. „Chadiš alkadžaina“, ir esu ten, iš kur virtinę dienų planuoju sprukti, o naktimis bluosto nesudedu galvodamas apie nematytus tolius.